Pakėlęs kardą nuo kardo ir krisi. Ši antikinės Romos legionierių išmintis vakar dar kartą pasitvirtino Italijoje.
Inicijavęs didingą valstybės permainų referendumą, jo autorius – ministrų kabineto vadovas Matteo Renzi keliaus iš vyriausybės rūmų prieš didingą Marko Aurelijaus koloną atgal į namus – į Florenciją.
Tūkstantį dienų poste išsilaikęs Italijos premjeras vakar vidurnaktį šaipėsi pats iš savęs: „Norėjau sumažinti kėdžių skaičių valstybėje. Bet išėjo taip, kad kėdės netekau aš pats.“
Pasitelkęs toskanietiško stiliaus politinį humorą Matteo Renzi bandė paslėpti situacijos dramatizmą – savo ir visos Italijos. Ir jam tai nepavyko.
Nes pažvelgęs į žmoną Agnesę vienas jauniausių premjerų Italijos istorijoje kone pravirko. Šiaip ar taip, 41 metų kairysis politikas ištesėjo duotą italams pažadą: „Balsuodami prieš reformas balsuojate už mano atsistatydinimą.“
Senatas Italijos mokesčių mokėtojams kainuoja pusę milijardo eurų, bet ši aplinkybė nesudomino referendumo dalyvių.
Politinėje reformų evangelijoje pagal Matteo buvo parašyta: vietoje 315 senatorių bus 100. 59,1 procentų balsavusiųjų pasakė „ne“.
Senatas Italijos mokesčių mokėtojams kainuoja pusę milijardo eurų, bet ši aplinkybė nesudomino referendumo dalyvių.
Reformatorius Matteo pasiūlė: vietoje griozdiškos dvinarės, dviejų rūmų parlamentinės sistemos bus viena arba pusantros: deputatų rūmai plius regioninis senatas. Štai Palermo provincijoje beveik visi balsavo „ne“.
M.Renzi įtikinėjo: panaikinkime provincijas, provincijų tarybas, provincijų prezidentus, jų pavaduotojus, sekretoriatus, tarnybines provincijų mašinas ir palikime tik regionus. Kazertos provincija kone vienbalsiai nutarė „ne“.
Ir netgi pasiūlymas sumažinti senukų skaičių politikoje bei 40 metų amžiaus kandidatų į senatą cenzo panaikinimas nesusilaukė pritarimo. Pavyzdžiui, Sardinijoje, Nuoro provincijoje daugiau kaip 70 proc. balsavusiųjų referendumo biuleteniuose įrašė „ne“.
Romos žmonės: „Reforma – tai pavojus demokratijai“
Vis dėlto M.Renzi padarė tai, ko nesugebėjo nė vienas italų politikas per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Jis supurtė ir išjudino Italiją: referendume dalyvavo beveik 70 procentų turėjusiųjų balso teisę.
Pastarąjįsyk tokį masinį aktyvumą italai demonstravo 1974 metais, kai piliečiams teko apsispręsti dėl skyrybų.
Pirmadienio rytą portalas 15min Romoje surengė nedidelę vakar balsavusių gyventojų nuotaikų apklausą.
„Balsavau „ne“, nes ši reforma pavojingai išjudina demokratijos pamatus – dvinarę parlamentinę sistemą“, – portalui aiškino Romos „La Sapienza“ universiteto studentas Sergio. Jo nuomone, Senato politinis svoris yra lemiamas Italijos demokratijai.
„Aš užbraukiau „ne“, nes man ne prie širdies valdžios koncentracija vienuose parlamento rūmuose. Tai labai pavojingas precedentas“, – tvirtino į pamoką skubantis licėjaus dėstytojas.
„Mano – ryžtingas „ne“. Jeigu Senatas negalės įvertinti ir kontroliuoti žemųjų rūmų deputatų veiklos, vyriausybė turės atviras rankas dekretais valdyti šalį. Juolab Renzi dar ir panoro, kad viskas vyktų pagreitinta tvarka – per 70 dienų. Aš – prieš konstitucijos manipuliacijas“, – susijaudinusi kalbėjo moterų asociacijos aktyvistė Rosanna.
Studentas Sergio: „Balsavau „ne“, nes ši reforma pavojingai išjudina demokratijos pamatus – dvinarę parlamentinę sistemą.“
„Man, pavyzdžiui, patinka „Penkių žvaigždučių“ lyderis Beppe Grillo. Ką sakė Grillo prieš referendumą? Nebalsuokite galva. Balsuokite pilvu. Taip ir įvyko.
Arogantiškas premjeras pagaliau važiuoja namo, ir tai yra labai gerai, – gana piktai juokavo ATAC municipalinės transporto bendrovės vairuotojas.
Iš 20 Romoje apklaustų dalyvių nė vienas nepasisakė balsavęs „taip“. Iš viso Romos provincijoje daugiau kaip 60 proc. gyventojų atmetė M.Renzi reformos pasiūlymus.
Valstybės permainoms pritarė trys stambūs Italijos regionai – Toskana, Emilija-Romanija ir Trentinas. Tai regionai, išsiskiriantys itin aukštu pragyvenimo lygiu, turizmo, pramonės koncentracija.
Aršiausi referendumo priešininkai liko žemiau Romos: Kalabrija, Sicilija, Kampanija, Sardinija.
Politinė momento fotografija
„Prieš reformas balsavo tie, kurie mažiausiai tikisi iš politikos – jaunimas ir Pietų Italija, – 15min sakė vienas žymiausių Italijos politikos analitikų LUISS universiteto profesorius Giovanni Orsina. – Turėkime galvoje, kad labai aktyviai balsavo jaunesnių nei 35 metų amžiaus grupė. Jų balsas – tai nerimo, pykčio, nepasitenkinimo balsas.“
„Deja, Italija, kaip ir daugelis Vakarų šalių tapo valstybe, kurioje niekas nebetiki niekuo. Pridėkime tipiškai itališką baimę turėti valdžioje stiprią asmenybę.
Pridėkime ekonominės krizės, kuri anaiptol nesibaigė, įtaką kasdieniame žmonių gyvenime. Turėkime galvoje bendrą pasaulinį antipolitinių nuotaikų foną. Štai ir turime atsakymą, kodėl žmonės balsuoja prieš reformas ir permainas“, – kalbėjo politologas G.Orsina.
G.Orsina: „Reikėtų atsakyti į klausimą, tai buvo referendumas ar kažkas daugiau? Aš manau, kad šis referendumas buvo žymiai daugiau.“
„Reikėtų atsakyti į klausimą, tai buvo referendumas ar kažkas daugiau? Aš manau, kad šis referendumas buvo žymiai daugiau. Tai faktiškai buvo politiniai rinkimai. Jie turės dideles pasekmes“, – komentavo politologas.
Premjeras M.Renzi pralaimėjo referendumą. Kas laimėjo? Profesoriaus nuomone, laimėjo komiko B.Grillo populistinė partija „Penkios žvaigždutės“.
„Jie tikrieji laimėtojai. Jie sugebėjo nučiupti balsų tiek kairėje, tiek ir dešinėje. Ir tai nėra stebėtina, nes jų populistinę retoriką referendumo dalyviai suprato geriau negu M.Renzi suformuluotus konstitucinės reformos klausimus“, – teigė G.Orsina.
Katastrofos nebus? Klausimas lieka atviras
Jau pirmąjį rytą po Italijos referendumo euro kursas nukrito labiau nei po „Brexit“. Bet vėliau kritimas stabilizavosi. Italijos ir Vokietijos 10 metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumo skirtumas liko beveik nepakitęs.
LUISS universiteto profesorius į 15min klausimą, ar Italijos referendumo baigtis turės katastrofiškų padarinių Europos ir jos finansinės sistemos stabilumui, atsakė neigiamai.
Bet su tam tikromis išlygomis: „Katastrofos nebus. Bet turėkime galvoje, kad mūsų laukia labai sudėtingi 2017 metai. Europai teks spręsti daugybę problemų, o referendumas ir vyriausybės krizė Italijoje bus tie dirgikliai, kurių pasekmės sunkiai nuspėjamos.
Jeigu dar pridursime naujus politinius procesus, kurie prasidėjo Prancūzijoje, ramybės ateinančiais metais tikėtis neverta.“
