Ką tai reiškia? Kad Italijoje pagaliau baigėsi gerontokratinės politikos era, kai valstybę valdė žilos ir labai žilos galvos. E.Letta – vienas jauniausių premjerų Italijos istorijoje.
Apie vyriausybės vadovo amžių šiomis dienomis Italijoje šneka visi. Šnekėdavo ir anksčiau, dūsaudavo, kad Italijai gal gerai būtų jaunas premjeras, jauni ministrai, jauna vyriausybė, jauni politikai, jaunos idėjos. Būtų kone jaunystės revoliucija.
Norėti jaunų politikų ir vadovų yra viena. Turėti juos ir tikėti jais – kas kita.
Bet kai revoliucija įgavo pavidalą, kai penktą dešimtį įpusėjęs premjeras E.Letta atsistojo šalia devintąją dešimtį baigiančio prezidento Giorgio Napolitano, italų entuziazmas pradėjo garuoti. „Ar sugebės?“ „Ar ne per jaunas?“ „Ar atsilaikys prieš politikos veteranų pinkles?“
Norėti jaunų politikų ir vadovų yra viena. Turėti juos ir tikėti jais – kas kita. Italijoje kartų kaita net ir versle yra sudėtingas dalykas. Politikoje – beveik neįmanomas.
Tai įrodo ir neseniai įvykę šalies prezidento rinkimai. 60 milijonų gyventojų valstybėje neatsirado gabaus, charizmatiško šešiasdešimtmečio, kurį parlamentas būtų rinkęs šalies prezidentu. Neatsirado ir tinkamo septyniasdešimtmečio. Dar septynerius metus šalį valdyti vėl pasiūlyta 87 metų G.Napolitano.
Prezidento kadenciją tik ką baigęs garbaus amžiaus „Re Giorgio“ (it. karalius Giorgio) jau buvo susikrovęs lagaminus atostogoms Kaprio saloje. Kadangi jaunesnio ir šaunesnio neatsirado, G.Napolitano sutiko. Ir buvo išrinktas. Ir kaipmat įvedė tvarką.
Stilius – kaip normalaus tėčio
Kažkada Italijoje taip jau buvo. 1954 metais premjeru tapo 45 metų Amintore Fanfani, o 1987-aisiais – 43 metų Giovanni Goria. Dabar kartų kaitos Italijoje galima ieškoti nebent „Serie A“ futbolo klubuose. Milano „Milan“ treneriui – 42 metai, Turino „Juventus“ – 44-eri.
Senojo prezidento garbei reikia pripažinti, kad ministrų kabinetą jis regi kaip labai svarbią komandą. Jeigu kartų kaita neprasidėjo iš apačios, karalius Giorgio ją nusprendė pradėti iš viršaus.
„Ragazzo“ – vaikinas E.Letta – toks prezidento pasiūlymas. Šiek tiek pamurmėję italų politikos veteranai jam pritarė. Italija yra ta keistoji ES valstybė, kurioje amžiaus skirtumas tarp prezidento ir premjero yra pats didžiausias – 41 metai. Šalį valdys „senelis“ Giorgio ir „anūkėlis“ Enrico.
Italams belieka džiaugtis arba liūdėti. Džiaugiasi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai.
„Pagaliau vyriausybės vadovas kalbės mano amžiui suvokiama kalba“, – neslėpė pasitenkinimo garsus italų reperis Jovanotti. Jis – vos metais jaunesnis už E.Lettą. Futbolo pasaulis irgi patenkintas, verslas pritaria. Kas nepritaria?
Garsiai niekas nešneka, kad vaikinas Enrico yra per jaunas vadovauti vyriausybei. Tačiau pensininkai, o jie Italijoje pakankamai jauni, guvūs, turintys savo nuomonę bei tam tikras korporacines pažintis, jau pradėjo dejones, kad „premjeras vaikinas“ tikrai nesupras jų – pensininkų.
Užtat E.Letta iš karto patiko paprastiems mirtingiesiems – mamoms ir tėčiams. Ir visiems tiems, kuriems seniai įsiėdė tipiškas aukšto valstybės tarnautojo įvaizdis – tarnybinis mėlynos spalvos automobilis, apsaugos vyrai tamsiais akiniais, pasitikinti šypsena, tamsus kaklaraištis, prabangus Sardinijos paplūdimių įdegis.
Beveik jauniausias visų laikų Italijos premjeras prisistatė kitaip. Iškviestas į prezidentūrą Kvirinalo rūmuose Demokratų partijos sekretoriaus pavaduotojas atvažiavo ne partijos automobiliu, kurių partijai netrūksta, o nuosava mašina.
Atvairavo pats, be vairuotojo. Automobilis? Šeiminis vienatūris. Jame fotoreporteriai pamatė vaikučiams sumontuotas kėdutes. Enrico turi tris vaikus. Juos vežioja šeimos automobiliu. Normalu? Gal. Bet ligšiolinėje Italijos partokratijoje nėra pasitaikę atvejų, kad paskirtasis premjeras pas prezidentą važiuotų ta pačia mašina, kuria vaikus vežioja į darželį.
Katalikas, įtikęs komunistams
Vis dėlto E.Letta nėra simpatiškas „vaikinas“ iš gatvės. Jauniausių visų laikų premjerų lentelėje jis užėmė trečiąją vietą. Tačiau jam vis dar priklauso jauniausio Italijos ministro rekordas: Europos reikalų ministerijai Enrico pradėjo vadovauti, kai jam buvo vos 32 metai.
Neilgos E.Letta karjeros pasiekimų su kaupu užtektų visai brandaus politiko biografijai: tris kartus ministras, vicepremjeras, europarlamentaras, įvairių vyriausybinių ir tarpvalstybinių misijų vadovas. Į premjero kėdę „vaikinas“ Enrico pateko iš Demokratų partijos vicesekretoriaus posto.
Kas tokie yra Italijos demokratai? Buvę nartūs ir mažiau nartūs komunistai. Tačiau Enrico – ne iš šios „draugų“ kompanijos. Jis yra naujos kartos politikas – chameleonas: iš pradžių buvo aktyvus krikščionis demokratas, paskui – liaudininkas, vėliau – kairysis demokratas.
Šiaip tai Enrico yra katalikas, tvarkingai einantis į bažnyčią mišių. Bet religinės pažiūros jam anaiptol netrukdė neblogai sutarti su seno raugo italų komunistais, kurie iki šiol tebetiki klasių kova ir komunizmo pergale.
Tad galų gale – kas yra E.Letta: kairysis ar dešinysis? Komunistas ar liberalas? Nomenklatūrinis valdininkas ar normalus trijų vaikų tėtis? Iš algos pragyvenantis tarnautojas ar valstybės privilegijų mėgėjas?
To šiomis dienomis patys savęs klausia milijonai italų. Klausia ir Europos Sąjunga, Europos bankas ir visi, kam rūpi euro zonos likimas. Nes Italijos likimas yra euro išlikimas.
„Ragazzo“ – vaikinas Enrico, matyt, yra ir katalikas, ir kairysis, ir liberalas. Ir normalus tėtis, ir nemenką politinę įtaką sukaupęs karjeristas. Būtent tokio politiko, regis, Italijai šiuo metu labiausiai ir reikėjo.
E.Letta turės susitarti su saviškiais, kurie gegužės pirmąją kėlė savo raudonas vėliavas. Ir su milijardieriumi Silvio Berlusconi, kurio vėliavos – mėlynos. Su Silvio susitarti jam padės „Milan“ klubo šalikas ir aistra šiam futbolo klubui.
O juk Italijos futbolo papročiai neleidžia kairiesiems politikams sirgti už oligarchų komandas. Bet E.Letta į šias feodalines taisykles nekreipia dėmesio. Be to, jis – iš Pizos, miesto, kurio gyventojai labiausiai už viską nekenčia Florencijos ir „Fiorentina“ komandos.
Europos centrinio banko vadovui Mario Draghi, matyt, E.Letta irgi tinkamas pašnekovas aptarti Italijos ekonominę krizę. Juk apie Pizos gyventojus sklinda legendos, kad tai velniškai taupūs, racionalūs ir atkaklūs žmonės. Yra net toks posakis – „meglio la morte che un pisano all‘uscio“ – geriau jau mirtis nei pizietis ant slenksčio.
Taupus ir racionalus vaikinas iš Pizos vardu Enrico šiuo metu reikalingas tiek Romai, tiek visai ES.
