G.Napolitano organizavo buvusio Europos Sąjungos (ES) komisaro Mario Monti iškilimą į valdžią, kai 2011 metais buvo nuverstas premjeras Silvio Berlusconi, taip pat mėgino suvienyti besivaidijančius politikus po vasarį vykusių rinkimų, per kuriuos neatsirado aiškaus nugalėtojo.
Per jo septynerių metų kadenciją Italija taip pat išgyveno savo giliausią ekonomikos recesiją po Antrojo pasaulinio karo, kai sparčiai besikeičianti visuomenė tampa vis labiau pesimistinė.
Tačiau griežtų taupymo priemonių varžomi italai nuomonių apklausose visada vertindavo G.Napolitaną geriau nei partijos politikai.
Jis kalba apie problemas, kurių politikai nesugebėjo išspręsti, įskaitant perpildytus kalėjimus ir ribotas galimybes jauniems žmonėms.
G.Napolitano taip pat ragina pakeisti rinkimų įstatymą, kurį daugelis kaltina ir dabartinės politinės aklavietės, kurioje atsidūrė Italija.
Parlamentarų perrinktas G.Napolitanas yra pirmas Italijos prezidentas, kuriam buvo suteiktas antras mandatas, – tai turėtų byloti apie rimtą politinę krizę šalyje.
Dar praėjusią savaitę viename interviu G.Napolitano sakė, kad laukia, kada galės pasitraukti, nes jaučiasi šaliai padaręs viską, ką gali.
„Kodėl neleidžiate man pailsėti?“ – klausė jis šeštadienį regionų gubernatorių, kurie atėjo prašyti jo likti poste.
Tačiau politikos veteranas G.Napolitano turi retą savybę – jį gerbia ir dešinieji, ir kairieji; pastaraisiais metais jis sugebėjo neįsivelti į partijų politinius nesutarimus.
Nors Italijos prezidento galios yra gana simbolinės, politinės krizės metu jis įgauna ypatingos svarbos, kadangi prezidentas gali padėti vadovauti naujos vyriausybės formavimui.
Prezidentas vienintelis turi teisę skelbti išankstinius rinkimus, nors šios privilegijos netenka per paskutinius šešis savo mandato mėnesius. Būtent ši taisyklė komplikavo G.Napolitano ankstesnes pastangas išspręsti dabartinę krizę.
Po to, kai vasario mėnesio rinkimai neatnešė aiškaus nugalėtojo, G.Napolitano ne kartą ragina pagrindines politines jėgas ieškoti bendrų sutarimo taškų ir perspėjo, kad Italija negali sau leisti ilgai išbūti politinėje aklavietėje.
 |
| Italijoje prezidentu prisaikdintas Giorgio Napolitano |
G.Napolitano ragina formuoti naująją vyriausybę nedelsiant
Per savo prisaikdinimo Italijos prezidentu ceremoniją pirmadienį G.Napolitano paragino partijas nedelsiant susitarti dėl naujos vyriausybės.
G.Napolitano prisiekė būti ištikimas savo šaliai ir jos konstitucijai, pranešė Italijos televizija.
Oficiali prisaikdinimo ceremonija vyko išplėstiniame Italijos parlamento posėdyje.
Tradicinėje išrinktojo prezidento kalboje parlamentarams jis išpeikė partijas, kad jos esančios kurčios italų reikalavimui imtis pokyčių, ir pabrėžė, kad jų nesugebėjimas imtis pagrindinių ekonominių ir institucinių reformų yra neatleistinas.
„Dabar aš nebeketinu taikstytis su pagrindinių politinių partijų, kurias domina tik politinė kova ir asmeninė nauda, o ne didžiulė būtinybė imtis reformų, kurtumu“, – pareiškė G.Napolitano.
Pasak jo, susidarius sudėtingai politinei ir ekonominei situacijai, kuri tapo „ilgalaikės klaidų, nesėkmių ir neatsakingų veiksmų padariniu“, ir remiantis neseniai įvykusių Italijos parlamento rinkimų rezultatais, vienintelis tinkamas variantas yra vadinamosios „plačių susitarimų vyriausybės“, kurią sudarys pagrindinės šalies partijos, formavimas.
„Nė vienoje Europos šalyje, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, valdžia nėra sukoncentruota vienos partijos rankose. Italijai išeitis iš susidariusios padėties gali būti tik nedelsiant suformuoti vyriausybę, pagrįstą visų šalies politinių jėgų susitarimu“, – pabrėžė G.Napolitano.
Jis pažymėjo, kad konsultacijos dėl vyriausybės formavimo prasidės antradienį; tad manoma, kad jau trečiadienį prezidentas jis paskelbs savo kandidatą į ministrų kabineto vadovo postą.
Dažniausiai minimas kandidatas yra premjero poste jau dirbęs Giuliano Amato.
74 metų G.Amato laikomas žmogumi virš partijų politinių rietenų, bet jo paskyrimu nebūtų atsakyta į vis garsėjančius raginimus, ypač – jaunesnių kartų, imtis Italijoje didelio masto permainų.
Pirmoji G.Amato vyriausybė valdė 10-ojo dešimtmečio pradžioje.
G.Napolitano biografijaGimęs Neapolyje 1925 metų birželio 29 dieną inteligentų šeimoje, G.Napolitano pamatus savo politinei karjerai paklojo per Antrąjį pasaulinį karą, dalyvaudamas pasipriešinimo judėjime prieš nacių ir Italijos fašistų pajėgas, tada 1942 metais jis įkūrė vieną komunistų grupę.
Baigiantis karui, 1945 metais jis oficialiai įstojo į Italijos komunistų partiją, pradėjo politinę veiklą ir buvo pirmąkart išrinktas į parlamentą 1953-aisiais, baigęs teisės studijas.
Jaunystėje G.Napolitano turėjo ketinimų tapti teatro aktoriumi, tačiau pasirinko partinę karjerą ir tapo partijos Nacionalinio komiteto ekonominiais klausimais nariu.
G.Napolitano buvo vienas įtakingiausių reformoms palankios partijos frakcijos lyderių, nors palaikė Vengrijos liberalią revoliuciją užgniaužusią Sovietų Sąjungos pajėgų invaziją 1956-aisiais.
Vėliau, matyt, jis pakeitė savo požiūrį ir lankydamasis Budapešte 2006 metais padėjo vainiką ant Vengrijos revoliucijos lyderiu ir nacionalinio didvyrio Imre Nagy kapo.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Italijos komunistų partija buvo oficialiai paleista 1991 metais, o jos pagrindinė įpėdinė yra dabartinė Demokratų partija.
G.Napolitano užėmė parlamento žemųjų rūmų pirmininko postą 1992-1994 metais, vėliau tapo vidaus reikalų ministru premjero Romano Prodi pirmojoje centro kairiojoje vyriausybėje 1996-1998 metais.
Dar po metų jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą, kur dirbo kairiųjų aljanse iki 2004-ųjų.
Italijos prezidentu G.Napolitano buvo išrinktas 2006 metais ir tapo pirmuoju šį postą užėmusiu buvusiu komunistu – tiesa, tik trečią balsavimo dieną ir tik R.Prodi centro kairiųjų paramos dėka.
Nepaisant jo komunistinės praeities, G.Napolitano kandidatūra palankiai sutinkama ir Vatikane; jis palaikė draugiškus ryšius su popiežiumi Benediktu XVI.
Vatikano oficialiajame dienraštyje „Osservatore Romano“ šeštadienį buvo pateikta pagyrimų G.Napolitanui, kad jis esąs „tikras atradimas“ šaliai.
Jis beveik 60 metų gyvena santuokoje su Clio, buvusia kairiųjų teisininke, kurią jis vedė pilietine santuoka; jiedu turi du vaikus.
