„Operacija labai gerai pavyko, širdies veikla atnaujinta, o paciento būklė stabili. Esame labai patenkinti ir nusiteikę optimistiškai“, – per spaudos konferenciją sakė 92 metų G.Napolitano operavęs širdies chirurgas Francesco Musumeci.
Planuojama, kad G.Napolitano vėliau bus perkeltas į intensyviosios terapijos palatą.
Antradienį G.Napolitano pajuto aštrų skausmą krūtinėje, būdamas savo namuose Romoje. Chirurgas nurodė, kad skausmą sukėlė aortos disekacija (audinių sluoksnių atsiskyrimas).
Prezidento poste 2006–2015 metais dirbęs G.Napolitano buvo laikomas stabilumo ramsčiu per itin neramų periodą, kai darbą pirma laiko baigė premjerai Romano Prodi, Silvio Berlusconi, Mario Monti ir Enrico Letta.
Šalis taip pat išgyveno didžiausią nuo pokario laikų ekonomikos recesiją.
2013 metais susidarius didelei politinei aklavietei G.Napolitano sutiko dirbti precedento neturinčią antrą kadenciją, bet po dvejų metų, 2015-ųjų sausį, dėl garbaus amžiaus atsistatydino.
G.Napolitano parėmė Sovietų Sąjungos 1956 metų invaziją į Vengriją užgniaužti liberalios revoliucijos.
G.Napolitano, Italijos 11-asis prezidentas, šį postą paliko 2015 metų sausį. Šiuo metu jis tebėra senatorius ir dalyvauja diskusijose dėl vyriausybės formavimo po kovo 4-ąją įvykusių parlamento rinkimų.
1925 metų birželio 29 dieną Neapolyje, intelektualų šeimoje gimęs G.Napolitano per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo pasipriešinime naciams ir fašistams, įsteigė komunistų grupelę.
Baigiantis karui jis įstojo į Italijos komunistų partiją, o baigęs teisės studijas 1953 metais buvo išrinktas į parlamentą.
G.Napolitano buvo tarp įtakingiausių partijos reformistinio sparno lyderių, bet garsėja ir tuo, kad parėmė Sovietų Sąjungos 1956 metų invaziją į Vengriją užgniaužti liberalios revoliucijos.
Sovietų Sąjungai subyrėjus Italijos komunistų partija 1991 metais buvo oficialiai paleista. Pagrindinė jos įpėdinė yra dabartinė Demokratų partija.
Padirbėjęs žemųjų parlamento rūmų pirmininku, vidaus reikalų ministru ir kairiojo sparno parlamentaru, jis 2006-aisiais tapo pirmuoju buvusiu Italijos komunistu, išrinktu į prezidento postą.
Šis veteranas turėjo retą pranašumą: jį gerbė ir dešinieji, ir kairieji. Be to, jis sugebėdavo išlikti virš partijų politinių rietenų.
Anksčiau šį mėnesį jis padėjo derėtis su prezidentu Sergio Mattarella, siekiančiu rasti išeitį iš dabartinės vyriausybės aklavietės po praėjusio mėnesio rinkimų.
