Pastarąjį kartą prancūzai ambasadorių iš Romos buvo išsikvietę 1940-aisiais, kai Italija paskelbė karą Prancūzijai.
Šįkart, žinoma, nekariaujama. Prancūziją tokį diplomatinį manevrą atlikti privertė Italiją valdančios populistinės partijos – „Lyga“ ir „Penkių žvaigždžių judėjimas“ – bei jų „pakartotinės, pagrindo neturinčios“ atakos.
Kaip pastebi „Politico“, šių dviejų valstybių, save laikančių geriausiomis kalbant tiek, pavyzdžiui, apie maistą, tiek apie madą, tiek apie futbolą, susikirtimas, galima sakyti, buvo neišvengiamas.
„Prancūzai mėgsta puikuotis, jie pasipūtę, net jei yra nusilpę“, – redakcijos skiltyje neseniai parašė dešiniosios pakraipos Italijos dienraštis „Libero“.
Žinoma, nusilpusi ne Prancūzija, o būtent Italija. Per pastaruosius 20 metų Prancūzijos bendrovės supirkinėjo konkurentus iš Italijos – įmonę „Parmalat“, madų milžinę „Gucci“, jau seniai svarstoma, kad itališka „Generali“ gali susijungti su prancūziška „Axa“.
Įtampa buvo jaučiama visada, bet aistros į paviršių iškilo pernai vasarą, kai Romoje į valdžią atėję populistai ėmė kalbėti apie Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną kaip apie ES biurokratinio elito, kurį esą reikia sunaikinti, simbolį.
Šiandien galima suskaičiuoti mažiausiai penkis pastarųjų metų konfliktus tarp Paryžiaus ir Romos:
1. Geltonosios liemenės
Provokacija, kuri galutinai išvedė iš kantrybės Prancūziją, regis, buvo „Penkių žvaigždžių judėjimo“ lyderio Luigi Di Maio sprendimas susitikti su prancūziško „Geltonųjų liemenių“ judėjimo lyderiais Paryžiuje.
Feisbuko įraše jau ketvirtadienį L.Di Maio parašė, kad Prancūzija „kelis kartus užpuolė Italijos vyriausybę“ prieš gegužę vyksiančius Europos Parlamento rinkimus ir pridūrė, kad susitikimas Paryžiuje „neatitinka provokacijos apibrėžimo“.
Kodėl? Nes E.Macrono judėjimas „En Marche“ aktyviai bendrauja su Demokratų partija Italijoje.
„Penkių žvaigždžių judėjimas“ jau anksčiau viešai pareiškė paramą „Geltonųjų liemenių“ grupei. Pernykščiai aktyvistų protestai prieš degalų mokestį virto plačiu judėjimu prieš E.Macroną.
Tiesa, prancūzai dar prieš atšaukdami ambasadorių stengėsi vėsinti aistras. „Nenorime dalyvauti lenktynėse dėl to, kas kvailiausias. Su Italija kartu darome daug dalykų ir norime toliau tai daryti“, – patikino Prancūzijos Europos reikalų ministrė Nathalie Loiseau.
2. Migracija
Vienas „Penkių žvaigždžių judėjimo“ lyderių Alessandro Di Battista neseniai pareiškė, kad vienintelis būdas išspręsti migracijos krizę Europoje yra susitvarkymas su monetarinio suverenumo problema Afrikoje.
Anot A.Di Battistos, taip yra todėl, kad Vakarų Afrikos frankas (CFA) – valiuta, kurią naudoja 14 anksčiau Prancūzijos valdytų Afrikos valstybių Užsacharėje – yra spausdinamas Prancūzijoje ir susietas su euru.
Taigi Prancūzija esą iš esmės kontroliuoja tą būrį šalių ir riboja jų suverenumą. Tokias išvadas partija grindžia Bocconi universiteto specialisto Massimo Amato tyrimu, nors pats M.Amato pabrėžia, kad populistai jį ne taip supranta.
Tuo metu ES ekonomikos reikalų komisaras Pierre'as Moscovici per pastarąjį Eurogrupės susitikimą pareiškė, kad tokios kalbos prilygsta „neatsakingai provokacijai, kurios nereikia priimti rimtai, nes jos autoriai to ir nori“.
3. Libija
Daugelį dabartinių problemų įkvėpė įvykiai 2011 metais, kai tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy prastūmė karinę intervenciją Libijoje – buvusioje Italijos kolonijoje, iš kurios Roma vis dar importuoja nemažai naftos.
Italai iki šiol mano, kad Paryžius tada nuėjo per toli. Esą tokie veiksmai netrukus išpūtė Viduržemio jūrą kertančių migrantų skaičių, be to, Prancūzija ir kitos ES šalys nusisuko nuo Italijos, kuriai teko didžiausia našta.
E.Macronas į valdžią atėjo tik vėliau, bet irgi jau spėjo suerzinti Italiją. Pernai gegužę, Romoje plieskiant politinei krizei, E.Macronas sukvietė konkuruojančias Libijos grupuotes į susitikimą Paryžiuje.
„Tai Macronui bus graži proga nuotraukai, bet mus šis susitikimas labai nuvilia“, – tada vienas Italijos diplomatas teigė dienraščiui „La Repubblica“.
4. Greitojo traukinio linija
Paryžius ir Roma taip pat nesutaria dėl numatomos greitojo traukinio linijos tarp Turino ir Liono.
„Penkių žvaigždžių judėjimas“ aršiai nepritaria 8,6 mlrd. eurų vertės projektui ir antradienį dabar jau atšauktam Prancūzijos ambasadoriui Christianui Masset įteikė skaičiavimus, esą rodančius, kad Italija, įgyvendinus projektą, prarastų 7 mlrd. eurų.
Prancūzijos vyriausybę tokie muistymaisi erzina, mat Paryžius Alpėse jau paruošė 25 km ruožą geležinkelio tiesimui. Tolesnis atidėliojimas taip pat priverstų Briuselį sumažinti ES finansavimą.
„Yra terminai, dėl kurių reikalingi sprendimai“, – tarptautinius įsipareigojimus Romai priminė Prancūzijos transporto ministrė Elisabeth Borne.
5. Leonardo Da Vinci
Konfliktas neaplenkė net meno. Luvro muziejus Paryžiuje spalį nori iškilmingai paminėti garsiojo tapytojo Leonardo Da Vinci 500-ąsias mirties metines.
2017 metais Italijos vyriausybė sutiko paskolinti muziejui didžiąją dalį valstybei priklausančių L.Da Vinci darbų. Bet dabar sandoris gali žlugti.
„Leonardo buvo italas, jis tik mirė Prancūzijoje“, – taip apie planus iš naujo derėtis dėl L.Da Vinci darbų paskelbė Italijos kultūros viceministrė Lucia Borgonzoni.