Pradėkime nuo to, ką žinome. Šiaurės Korėja turi jauną – sulaukusį vos 30-ies – ir neišmėgintą lyderį Kim Jong Uną, kuris šaliai po tėvo Kim Jong Ilo mirties vadovauja vos metus. Pusiasalis prikimštas karių ir ginkluotės, kaip nė viena kita vieta Žemėje. Taigi karas būtų katastrofa, dėl to nėra jokių klausimų.
 |
| Kim Jong Unas |
JAV jokiais būdais negalėtų likti nuošalyje, turint omenyje jos aljansą su Pietų Korėja ir 28 tūkst. joje esančių karių. Kaip ir Japonija – joje dislokuota 49 tūkst. amerikiečių ir yra per 80 Jungtinių Valstijų įrengimų, o šalis tiesiogiai nukentėtų nuo Šiaurės Korėjos atakos.
Pastaroji yra silpnoji pusė, jei vertintume standartiniais galios amtais. Pietų Korėjos BVP yra apie 40 kartų didesnis, o gynybos biudžetas viršija visą šiaurinių kaimynų BVP. Jos arsenalas yra gerokai modernesnis – Šiaurės Korėja naudojasi kinų ir dar sovietų 8-ajame dešimtmetyje ar dar seniau pagaminta ginkluote.
JAV sutartimi įsipareigojusios ginti Pietų Korėją. Tuo metu Šiaurės Korėja tokios sutarties su Kinija, svarbiausiu savo užtarėju, neturi.
"Atsidūrėme krizėje, kur neteisingi sprendimai gali sukelti pražūtingas pasekmes."
Dabar – ko mes nežinome ir iš kur kyla visos problemos.
Kas trauko virveles Šiaurės Korėjoje? Jaunas ir nepatyręs Kim Jong Unas? Jei taip, jis gali pabūgti, kad, per pirmą rimtą savo išmėginimą atrodydamas silpnas, nepataisomai sumenkins ką tik įgytą autoritetą. Tai gali paskatinti Kim Jong Uną sugriežtinti retoriką ir dar sustiprinti ją įžūliais veiksmais. Tai įmanoma ir kelia nerimą. Kita vertus, Kim Jong Unas vargu ar nori prarasti lyderystę, todėl jis gali pabandyti numalšinti krizę. Šiaip ar taip, svarstymai, kas sukasi jo galvoje, tėra spėlionės.
O gal šou vadovauja, bent jau krizės laikotarpiu, Šiaurės Korėjos generolai, kur kas senesni vyrai, savo postuose sėdintys jau ilgus metus? Jei taip iš tiesų yra, kaip pasaulis žiūri į juos? Generolai yra patyrę kariuomenės profesionalai ir turėtų suprasti jėgų balansą ir kad karo jie negali laimėti, priešingai – tai sužlugdytų valstybę. Tokia yra tikėtina baigtis.
Gal seni spartietiškos Šiaurės Korėjos kariai niekina Pietų Korėjos lyderius, lyg Amerikos liokajus? Gal jie tiki, kad pietinė kaimynė dėl stulbinančių ekonominių pasiekimų tapo buržuazine visuomene, kuri per daug įprato prie komforto ir gero gyvenimo, kad rizikuotų karu. Jie taip pat gali tikėti, kad jų karo mašina yra tokia baisi, kaip jie grasina. Tai irgi tikėtina išvada.
 |
| Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-Hye |
Pietų Korėja taip pat turi naują ir neišbandytą lyderę – Park Guen-hye, pirmą savo prezidentę moterį. Ji gali jausti spaudimą vyrų dominuojamoje kultūroje parodyti esanti pakankamai kieta šiam postui. Vargu ar atsitiktinai Šiaurės Korėjos propaganda supeikė jos sijoną. Už prezidentės nugaros – taip pat didelis šešėlis. Jos tėvas Park Chung-hee, buvęs generolas iki įvykdė perversmą 1961-aisiais ir užgrobė valdžią, valdė geležine ranka 18 metų.
Bet kokios įtakos tai turės jos mąstymui? Čia irgi yra daugiau nei viena galimybė, juoba kad per tris mėnesius dar nematėme aktyviai veikiančios prezidentės.
Kaip dėl Pietų Korėjos aljanso su JAV? Dabartinė krizė sutampa su abiejų šalių karinėmis pratybomis „Foal Eagle“ (kurios leido Vašingtonui pademonstruoti raumenis bombonešių „B-52s“ ir „B-2“ skrydžiais šios šalies oro erdvėje). Ar tai įtikina Seulą, ar tai padaro jį įtarų ir skatina priversti Kim atsitraukti? Ar šis aljansas suteikia JAV, kurios nenori įsitraukti į karą, pakankamai įtakos užsitikrinti, kad šalies valdžia savo žodžiuose ir veiksmuose išliktų apdairi?
Tuomet dar yra Kinija. Ar Pekinas, kaip kartais manoma, dėl savo teikiamos pagalbos turi pakankamai svertų suvaldyti Pchenjaną? O gal šis tiesiog semia pinigus, nes žino, kad Kinijai reikia kaimynės, kaip atramos, ir tuomet elgiasi, kaip tinkamas? Jei taip, Kinija, reikalaujanti išlaikyti ramybę (lygiai kaip Rusija), gali būti daugiau nei pašalinis stebėtojas. Turėtume viltis, kad tai, ką sako Pekinas, svarbu ir Pchenjanui. Bėda, kad nežinome, kiek svarbus yra Kinijos faktorius.
"Kas trauko virveles Šiaurės Korėjoje? Jaunas ir nepatyręs Kim Jong Unas? Jei taip, jis gali pabūgti, kad, per pirmą rimtą savo išmėginimą atrodydamas silpnas, nepataisomai sumenkins ką tik įgytą autoritetą."
Išvada paprasta – atsidūrėme krizėje, kur neteisingi sprendimai gali sukelti pražūtingas pasekmes. O geri sprendimai reikalauja tinkamos informacijos, jau nekalbant apie išmintį ir sėkmę. Jos trūksta. Per daug svarbių klausimų turi daugiau nei vieną tikėtiną atsakymą, iš dalies dėl to, jog, kalbant apie Šiaurės Korėją, nėra jokių ekspertizių, tik bauginantis nežinojimas.
Yra dar viena problema. Tokios krizės, žinia, įstumia į situaciją, kurią psichologai vadina kognityviniu disonansu – būsena, kai susiduria dvi priešingos idėjos, tikėjimai, vertybės ar emocinės reakcijos. Esant didžiuliam stresui (pavyzdžiui, karo link vedančioms krizėms), atsakingieji už svarbius sprendimus įsikimba įsišaknijusių idėjų ir praktikų, kurios tampa saugumo priedanga.
Spaudimą jaučiantys lyderiai tampa atsparūs naujai informacijai, kuri prieštarauja nusistovėjusiam įsitikinimui, ypač kai jiems reikėtų daugiau galvoti apie niuansus. Jie netinkamai perskaito kitos pusės siunčiamus signalus, pritaiko jiems pastovios perspektyvos filtrą. Jie pervertina savo stiprybes ir sėkmės šansus, kartu neįvertina priešo galios ir ryžto.
Lyderiai būna įsitikinę savo protingumu ir kad jis yra akivaizdus priešininkui, o save laiko aplinkybių aukomis, neturinčiomis pasirinkimo laisvės. Bet jie tiki, kad kita pusė turi pakankamai veiksmų pasirinkti, o pasirinkimas būna apgalvotas, padiktuotas priešiškumo ir blogio. Jei abi pusės įkliūna į tokius mąstymo spąstus, suvaldyti krizes tampa sunku.
