„The Christian Science Monitor“ korespondentas Italijoje Nickas Squiresas rašo, kad nuo kovo mėnesio įvykus keliems incidentams Egėjo jūroje ir sausumos pasienyje Graikijos ir Turkijos santykiai gerokai suprastėjo. Tokios įtampos nebuvo nuo 1996 m., kai tarp regiono varžovių kone prasidėjo karas dėl kelių negyvenamų salelių. Nerimaujama, kad koks nors neapskaičiuotas veiksmas gali sukelti karinę konfrontaciją, nors abi šalys priklauso NATO aljansui.
Dėl ko nesutaria Graikija ir Turkija?
Trintis sustiprėjo tuomet, kai Turkija atsisakė paleisti du graikų pasieniečius, kovo 2 d. pažeidusius valstybinę sieną. Graikai tvirtina, kad taip nutiko netyčia pareigūnams pasiklydus sningant.
Po dvejų karinių pratybų sausumoje, jūroje ir ore, kuriomis siekta patikrinti karinę parengtį, balandžio 4 d. Graikija paskelbė prie Turkijos sienos dislokuosianti dar 7000 karių. Pusė jų apsistos salose.
Balandžio 9 d. graikų kariai iššovė įspėjamuosius šūvius į turkų sraigtasparnį šiam priartėjus prie Graikijai priklausančios Ro salos už kelių kilometrų nuo Turkijos krantų.
Tą pačią savaitę per oro mūšio su turkų naikintuvais imitaciją žuvo graikų karinio orlaivio „Mirage 2000-5“ pilotas. Tokios oro mūšių imitacijos kartojasi nuolat: turkų naikintuvams įskridus į oro erdvę, kurią Graikija laiko sava, šios šalies orlaiviai kyla jų perimti.
Incidentų virtinė
Kitą dieną trys graikai iš Furnai salos iškėlė Graikijos vėliavą už kelių kilometrų esančioje negyvenamoje uolėtoje saloje. Turkija, reiškianti pretenzijas į maždaug 18 salų ir salelių Egėjo jūroje, pranešė išsiuntusi pakrančių apsaugos laivą nukabinti tos vėliavos. Graikai paneigė šį pareiškimą tvirtindami, kad vėliava vis dar plevėsuoja.
„Furnai yra už 30 km nuo Turkijos krantų, – sako Londone įsikūrusios idėjų kalvės „Chatham House“ Graikijos ekspertas Angelos Chryssogelos. – Ši teritorija negali būti ginčijama pagal jokius apibrėžimus, bet Turkija vis tiek reiškia į ją pretenzijas. Reikalavimai auga. Per pastarąjį pusmetį Turkijos prezidento Recepo Tayyippo Erdogano tonas pasikeitė. Jis ėmė kalbėti agresyviau.“
Per kitą incidentą balandžio 17 d. Turkijos naikintuvas bandė įbauginti graikų karinį sraigtasparnį, kuriuo ministras pirmininkas Aleksis Cipras skrido virš Egėjo jūros. Paskui, gegužės 4 d., vandenyse į pietryčius nuo Lesbo salos graikų karinis laivas susidūrė su turkų krovininiu laivu.
Įtampa auga ne tik Egėjo jūroje. Atėnai atsisakė išduoti aštuonis turkų kareivius, pabėgusius į Graikiją po nepavykusio 2016 m. perversmo prieš R.T.Erdoganą. Manoma, kad graikų pasieniečius Turkija sulaikė atsilygindama už minėtąjį Graikijos sprendimą.
Ar tai labai pavojinga?
Turkijos ir Graikijos santykiai tokie prasti nebuvo jau daugiau kaip 20 metų.
„Nuo 1996 m. nebuvo išspręstas nė vienas ginčas, pavyzdžiui, pretenzijos Egėjo jūroje ar Kipro klausimas, – aiškina Briuselio idėjų kalvėje „Carnegie Europe“ viešintis mokslininkas Sinanas Ulgenas. – Graikijos gynybos ministras atstovauja kraštutinėms dešiniosioms pažiūroms ir nevengia provokacijų. Turkijos valdžia irgi vis labiau linksta į nacionalizmą. Artėjant rinkimams šios šalies politinės nuotaikos vis jautresnės galimoms provokacijoms.“
Ką kalba abi šalys?
Turkijos ministras pirmininkas Binalis Yıldırımas kaltina Graikiją taikant piratiškus metodus. Artėjant pirmalaikiams rinkimams birželio 24 d. nacionalistinės Ankaros nuotaikos tik stiprės.
Žodžių netaupo ir Graikija, ypač gynybos ministras Panos Kammenos. Jis pavadino R.T.Erdoganą „pamišėliu“, kuris elgiasi kaip sultonas ir „visiškai išprotėjo“. Valdančiosios koalicijos dešiniajai „Nepriklausomų graikų“ partijai vadovaujantis P. Kammenos kovo mėnesį pagrasino „sutriuškinti“ bet kokį turkų išpuolį.
Graikijos užsienio reikalų ministras Nikos Kotzias neseniai pareiškė, kad Turkija gerokai priartėjo prie raudonų linijų. Jis turėjo galvoje vasarį įvykusį incidentą, kai Turkijos pakrančių apsaugos laivas taranavo Graikijos pakrančių apsaugos patrulinį laivą prie tos pačios salos, dėl kurios tarp šių šalių vos neprasidėjo karas 1996 m. „Jei graikai nebūtų sureagavę ramiai ir santūriai, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę“, – pareiškė N.Kotzias graikų televizijos tinklui „SKAI TV“.
Kaip prie to prieita?
Įtampa tarp Turkijos ir Graikijos mena XIX a. Osmanų imperijos laikus, kai Graikija išsikovojo nepriklausomybę. Kipras tebėra padalytas tarp graikų ir turkų nuo 1974 m. Turkijos invazijos, kurią ši šalis surengė reaguodama į Atėnų paremtą karinį perversmą.
Turkijos tonas griežtėja R.T.Erdoganui sukant autoritarizmo keliu: 11 metų jis buvo šalies ministras pirmininkas, o 2014 m. tapo pirmuoju tiesiogiai išrinktu prezidentu. Nuo tada jis tildo kritikus, sulaikė dešimtis tūkstančių žurnalistų, akademikų, teisininkų ir kariškių. Nacionalistiniai šūkiai patinka daliai rinkėjų, be to, dvišalis konfliktas su Graikija taip pat padeda nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų: lėčiau augančios ekonomikos, didelės infliacijos ir rekordiškai nukritusio Turkijos liros kurso. R.T.Erdoganas siūlo peržiūrėti 1923 m. Lozanos sutartį, kuria buvo nustatytos sienos tarp Turkijos ir Graikijos. Atėnai šį raginimą laiko akiplėšiška provokacija.
Esama ir strateginių veiksnių. Prie Kipro rasta gausių naftos ir dujų išteklių. Be to, Turkija bando užblokuoti išteklių žvalgymą jūrų teritorijose, į kurias reiškia pretenzijas.
Iš ko lošiama?
Baiminamasi, kad neapskaičiavus vieno ar kito veiksmo ar perdėtai sureagavus gali prasidėti karinė konfrontacija.
„Kas jei kiti graikų pilotai būtų pamanę, kad naikintuvas numuštas? Jie būtų numušę turkų lėktuvus. To ir pakaktų“, – aiškina Atėnuose dirbantis analitikas ir žurnalistas Yiannis Baboulias. „Niekas to nenorėtų, bet viskas būtų nulemta per kelias minutes, – kalba jis turėdamas galvoje oro mūšio imitaciją, per kurią žuvo graikų pilotas. – Graikijoje labai nerimaujama, kad, nepaisant visko, netrukus prasidės karas.“
Kaip galima sumažinti įtampą?
Gali prireikti išorinio tarpininkavimo, bet šiuo metu jo labai trūksta.
1996 m. vos nekilus karui dėl poros ginčijamų salelių, kurias graikai vadina Imija, o turkai – Kardaku, tarpininkauti ėmėsi JAV. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius geopolitinis kraštovaizdis pasikeitė, todėl neplanuoto konflikto tikimybė išaugo.
„Dabar viskas kitaip. Anuomet JAV buvo vienareikšmiai stipriausia pasaulinė valstybė. O šiandien labai trūksta išorinio įsikišimo, – sako A.Chryssogelos. – NATO susilpnėjusi, Donaldo Trumpo valdomos JAV tapo neprognozuojamos, o Europos Sąjunga šiame konflikte neturi balso.“
ES nebeturi įtakos Ankarai dėl to, kad Turkija nebetiki kada nors įstosianti į šią ekonominę bendriją. „Stabilizuojančio poveikio, kurį darė Turkijos siekis įstoti į ES, nebeliko, – sako S.Ulgenas. – Priimdami politinius sprendimus Turkijos politikai į šį klausimą nebeatsižvelgia, todėl ES neteko įtakos Turkijai.“
