Simboliška, kad Lietuvon svečias atvyks beveik per patį savo jubiliejų. Šią savaitę 90-mečio sulauksiantis Sh.Peresas yra vyriausias pareigas tebeeinantis valstybės vadovas (ne monarchas), o apskritai istorijoje – ketvirtas pagal amžių.
Retas ne tik Izraelio, bet ir viso pasaulio politikas gali pasigirti tokia marga ir solidžia bemaž septynis dešimtmečius trunkančia karjera. Sh.Peresas – devintas Izraelio prezidentas, dukart vadovavęs vyriausybei ir sykį šias pareigas ėjęs laikinai, 12 kartų buvęs įvairių sričių ministru ir ilgiausiai iš visų politikų – 48 metus – išdirbęs šalies parlamente (Knesete).
Parlamentaru jis buvo išrinktas 1959 m. lapkritį po darbo įvairiuose kariniuose bei diplomatiniuose postuose ir su trijų mėnesių pertrauka 2006-ųjų pradžioje mandatą išlaikė iki 2007 m., kai tapo prezidentu. Per tą laiką Sh.Peresas atstovavo penkioms kairiosioms partijoms.
 |
| 15min.lt nuotr./A.Sabonis ir Sh.Peresas |
2005-aisiais sudarytame didžiausių visų laikų izraeliečių sąraše Sh.Peresui teko 11-a vieta.
Žmona prezidentienės vaidmens atsisakė
Sh.Peresas (tikroji pavardė – Szymonas Perski) gimė Višneve (tuometė Lenkija, dabar – Baltarusija) 1923 m. rugpjūčio 2 d. Jo tėvas Yitzhakas buvo pasiturintis medienos prekeivis, motina Sarah – bibliotekininkė. Namie buvo kalbama hebrajiškai, jidiš ir rusiškai, o mokykloje vaikas išmoko lenkiškai. Dabar prezidentas kalba ne tik hebrajiškai, bet ir angliškai bei prancūziškai. 1941-aisiais daugelį jo giminaičių nužudė naciai (senelis rabinas Zvi Meltzeris buvo sudegintas gyvas miesto sinagogoje).
Sykį interviu Sh.Peresas prisiminė, kad augo ir buvo auklėjamas senelio namuose. Šis mokė anūką apie Talmudą. Tėvai nebuvo ortodoksai, tačiau sūnus buvo haredi – konservatyviausio ortodoksinio judaizmo – išpažinėjas. Sykį, pamatęs tėvus per šabą klausant radijo, aparatą tiesiog sudaužė.
View Larger Map
Y.Perski gyvenimo istorija verta knygos. Antrojo pasaulinio karo metais jis savanoriškai prisijungė prie britų armijos, tarnavo išminuotoju Graikijoje ir vokiečių buvo paimtas į nelaisvę. Čia susibičiuliavo su anglu Charlesu Cowardu (dar žinomu kaip Aušvico grafas), kuris gelbėjo žydus iš Birkenau koncentracijos stovyklos. Jo padedamas, Y.Perski sugebėjo pabėgti ir buvo apdovanotas medaliu už drąsą. Vyras buvo nuteistas mirti, bet paskutinę minutę išsigelbėjo, kai kunigas australas atsistojo tarp jo ir šaulių būrio.
Dar prieš tai, kai berniukui buvo vienuolika, šeima persikėlė į Palestiną ir įsikūrė Tel Avive. Čia jis baigė vidurinę mokyklą ir gimnaziją, o vėliau įstojo į žemės ūkio mokyklą. Tuo pačiu metu prisijungė prie judėjimo „Dirbantis ir besimokantis jaunimas“, o netrukus persikėlė į kibucą. Čia jaunuolis tapo piemeniu ir kibuco sekretoriumi, gamino pieno produktus.
 |
| Shimonas ir Sonia Peresai (1984 m. fotografija) |
Kibuce jis sutiko ir būsimą žmoną Sonią, kurią vedė, vos ši baigė karinę tarnybą (Antrojo pasaulinio karo metais britų armijoje vairavo sunkvežimį). Net kai Sh.Peresas tapo valstybės veikėju, moteris vengdavo viešumos ir mieliau likdavo nuošalyje. Nepritardama vyro išrinkimui prezidentu, Sonia atsisakė persikraustyti į Jeruzalę ir liko šeimos bute Tel Avive. Prezidentas pergyveno savo žmoną – ji mirė 2011-ųjų sausį.
Pora susilaukė trijų vaikų. Dukra yra lingvistė ir dėsto universitete, vyresnysis sūnus vadovauja veterinarijos klinikai, jaunesnysis – inžinierius, anksčiau pilotavo karinį sraigtasparnį, dabar užsiima finansais.
Kūrė Izraelio kariuomenę
Dalyvaudamas sionistų judėjime, Shimonas tvirtai tikėjo žydų valstybės idėja. Būdamas 20-ies, jis buvo išrinktas „Dirbančio ir besimokančio jaunimo“ nacionaliniu sekretoriumi, o 1947-aisiais, reikalaujant Davidui Ben-Gurionui, įstojo į pastarojo vadovaujamą sionistų karinę organizaciją „Haganah“ – Izraelio karinių pajėgų pirmtakę. Jaunuoliui buvo pavesta rūpintis personalo paieška ir ginklų įsigijimu, jis ėmė dalyvauti svarbiausiose su valstybės kūrimu susijusiose misijose.
Sh.Pereso tėvas buvo nuteistas mirti, bet paskutinę minutę išsigelbėjo, kai kunigas australas atsistojo tarp jo ir šaulių būrio.
Kai 1948-ųjų gegužę buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybė, premjeras D.Ben-Gurionas vos 24-erių sulaukusį Sh.Peresą paskyrė valstybės laivyno vadu. Netrukus jaunuolis su oficialia Gynybos ministerijos delegacija, kuriai buvo pavesta rūpintis įsigijimais, išvyko į JAV, kur pasinaudojo proga vakarais mokytis Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje.
Grįžęs 1952 m. tapo Gynybos ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotoju, o po metų – ir generaliniu direktoriumi (sulaukęs vos 29-erių, jis buvo jauniausias asmuo Izraelio istorijoje, kada nors ėjęs šias pareigas). Sh.Peresas dalyvavo perkant ginklus šalies armijai ir kuriant strateginius aljansus.
Buvo užmegzti artimi ryšiai su Prancūzija, kuri izraeliečiams padėjo įsigyti ginklų, o tai padėjo subalansuoti jėgas regione. Tai buvo Izraelio ir Prancūzijos santykių aukso amžius, o jų architektu buvęs Sh.Peresas buvo įvertintas aukščiausiu Prancūzijos Garbės legiono medaliu.
Tarpininkaujant Sh.Peresui, valstybė įsigijo modernų prancūzišką naikintuvą „Dassault Mirage III“, pradėjo branduolinius tyrimus ir pastatė Dimonos atominį reaktorių, sudarė trišalį susitarimą su prancūzais bei britais, kuris 1956-aisiais atvedė prie Sueco krizės – diplomatinio ir karinio Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei Izraelio susidūrimą su Egiptu.
Generaliniu direktoriumi Sh.Peresas išdirbo šešerius metus, kol 1959-aisiais kaip Izraelio darbininkų partijos „Mapai“ atstovas buvo išrinktas į Knesetą ir kitiems šešeriems metams tapo gynybos viceministru (premjero ir gynybos ministro pareigas ėjo D.Ben-Gurionas).
 |
| Popiežius Pranciškus susitiko su Izraelio prezidentu Shimonu Peresu. |
Tuo metu Sh.Peresas klojo pamatus Izraelio aeronautikos ir elektronikos industrijoms, įkūrė „Rafael“ (Ginkluotės kūrimo tarnybą, dabar žinomą „Rafael – Advanced Defense Systems LTD“). 1965-aisiais atsistatydino, kad padėtų D.Ben-Gurionui įkurti naują partiją „Rafi“ („Izraelio darbininkų sąrašą“), oponuojančią premjerui Leviui Eshkolui, ir tapo jos generaliniu sekretoriumi. Tiesa, kadangi „Rafi“ sekėsi nekaip, Sh.Pereso iniciatyva šios politinės jėgos po kelerių metų susivienijo į Izraelio darbo partiją.
Banguota politinė karjera
1969 m. Sh.Peresas dirbo imigrantų priėmimo ministru, 1970 m. – transporto ir komunikacijų ministru, o 1974-aisiais trejiems metams tapo gynybos ministru Yitzhako Rabino vyriausybėje. Šiose pareigose jam teko stiprinti šalies kariuomenę po 1973 m. arabų ir Izraelio karo (dar vadinamo Yom Kipur arba Ramadano karu). Prieš užimdamas pastarąjį postą, Sh.Peresas metė iššūkį Y.Rabinui kovoje dėl premjero kėdės, kuri liko tuščia, kai Golda Meir po karo atsistatydino. Vėliau jis nepaliovė siekti lyderystės partijoje, bet vis nesėkmingai.
Tačiau kai 1977-aisiais Y.Rabinas dėl užsienio valiutos skandalo, į kurį buvo įsivėlusi jo žmona, netikėtai atsistatydino iš premjerų, Sh.Peresas faktiškai perėmė šias pareigas, netrukus vienbalsiai buvo išrinktas ir partijos „Maarach“ vadovu. Kneseto rinkimus laimėjo Menachemo Begino vadovaujama „Likud“. Pirmą kartą Izraelio istorijoje leiboristų nebuvo valdžioje, o Sh.Peresas iki 1984 m. tapo opozicijos lyderiu.
 |
| Izraelio prezidentas Shimonas Peresas |
Partijai jis vadovavo iki 1992-ųjų. Į partijos pirmininkus Sh.Peresas grįžo po Y.Rabino nužudymo (1995-1997 m.), šias pareigas ėjo ir 2003-2005 m.
„Maarach“ turimų vietų parlamente skaičius greitai išaugo nuo 32 iki 47, vos viena mažiau, nei kituose rinkimuose laimėjo „Likud“. Kai 1984 m. jos abi suformavo nacionalinės vienybės vyriausybę, buvo sutarta dėl neįprastos rotacijos – pastarosios lyderis Yitzhakas Shamiras taps užsienio reikalų ministru, o Sh.Peresas – premjeru. Šis ėmėsi ekonomikos stabilizavimo plano, kuris padėjo apsaugoti ūkį nuo žlugimo ir sumažino hiperinfliaciją, kuri buvo pasiekusi 400 proc. Po dvejų metų jie pasikeitė postuose. Kitoje vyriausybėje Sh.Peresui teko vicepremjero ir finansų ministro, vėliau – vėl užsienio reikalų ministro pareigos. 1995-1996 m., po Y.Rabino nužudymo, laikinai iki rinkimų ėjo premjero ir gynybos ministro pareigas.
Tuomet per pirmus tiesioginius premjero rinkimus Sh.Peresą įveikė Binyaminas Netanyahu. Po metų Darbo partijos vadovo postą jis užleido Ehudui Barakui, kuris 1999-aisiais savo pirmtakui suteikė nereikšmingą regioninio bendradarbiavimo ministro postą. Tiesa, 2001 m. politikas vėl ėmė vadovauti šalies diplomatijai „Likud“ vadovo Arielio Sharono vyriausybėje, porą kartų buvo paskirtas vicepremjeru. 2005-aisiais Sh.Peresas paliko Darbo partiją ir perėjo į A.Sharono kuriamą „Kadima“. Kai ši kitąmet laimėjo rinkimus, Sh.Peresas vėl tapo vicepremjeru.
 |
| AP/„Scanpix“ nuotr./Izraelio prezidentas Shimonas Peresas |
2000-ųjų prezidento rinkimuose Sh.Peresas pralaimėjo „Likud“ kandidatui Moshe Katsavui. Bet 2007-ųjų birželį partijos „Kadima“ kandidatą kovoje dėl daugiau simbolinio posto – prezidentui reikia tik patvirtinti išrinktą premjerą – lydėjo sėkmė. Jis yra pirmasis ekspremjeras, Kneseto išrinktas Izraelio vadovu.
Taikos žmogus
Nuosaiki Sh.Pereso lyderystė padėjo dar 1985 m. po kontroversiško įsiveržimo išvesti Izraelio pajėgas išvesti iš Libano.
O kai 1992-ųjų vėl tapo užsienio reikalų ministru, jis inicijavo Izraelio ir Palestinos išsivadavimo organizacijos derybas, kurios baigėsi Oslo sutartimi, pasirašyta Baltųjų Rūmų pievelėje 1993-iųjų rugsėjį. Už pastangas siekti taikos politikas kartu su Y.Rabinu ir palestiniečių lyderiu Yasseru Arafatu buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
Vėliau jis įsteigė Pereso taikos centrą – nepriklausomą, nevyriausybinę organizaciją, skatinančią Izraelio ir jo kaimynių, arabų valstybių, bendradarbiavimą įgyvendinant bendrus socialinius ir ekonominius projektus.
 |
| Barackas Obama Laisvės medaliu apdovanojo Izraelio prezidentą Shimoną Peresą |
Pernai birželį JAV prezidentas Barackas Obama skyrė Sh.Peresui aukščiausią šios šalies apdovanojimą už taikaus pasaulio kūrimą – Laisvės medalį.
Anksčiau laikytas „politiku vanagu“, ilgainiui Sh.Peresas tapo „balandžiu“, stipriai remiančiu taiką per ekonominį bendradarbiavimą. Jis ne kartą ragino siekti teritorinio kompromiso dėl Vakarų Kranto ir Gazos ruožo.
Taip pat nepritaria karinėms atakoms prieš Iraną, bet ragina kuo skubiau sukurti stiprią ir agresyvią koaliciją, kuri šiai šaliai pritaikytų skausmingas ekonomines sankcijas.
Sh.Peresas garsėja ir kaip rašytojas – jis vienas arba su bendraautoriais parašė daugiau nei 10 knygų. Jau pačioje karjeros pradžioje jis ėmė daug dėmesio skirti aukštosioms technologijoms, ypač nanotechnologijoms, nuolat remdavo mokslininkus, tyrėjus ir mokslu besidomintį jaunimą. Besirūpindamas aplinkosauga, politikas taip pat skatino naudoti alternatyvius energijos šaltinius ir saugoti gamtos išteklius.
Prezidentas palaiko santykius su žydų diaspora įvairiose šalyse ir skatina bendruomenes išlaikyti ryšius su Izraeliu.
