Su kurdais diskretiškus karinius, žvalgybinius ir verslo santykius Izraelis palaiko jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Į šią etninę grupę, kurios nariai gyvena Irake, Turkijoje, Sirijoje ir Irane, žiūrima kaip į tam tikrą buferį prieš arabų šalis.
Antradienį Irako Kurdistano lyderis Massoudas Barzani pareiškė, kad regione referendumas įvyks, kaip ir planuota, rugsėjo 25-ąją, nors Irako parlamentas per balsavimą atmetė šią iniciatyvą.
O Izraelio ministras pirmininkas B.Netanyahu kitą dieną paskelbė: „Izraelis remia teisėtą kurdų tautos siekį įkurti savo valstybę.“
Daugelis Vakarų šalių būgštauja, kad balsavimas pusiau autonominiame Irako Kurdistano regione, kur yra ir naftininkų miestas Kirkukas, gali sutrukdyti atkakliai kovai prieš grupuotę „Islamo valstybė“.
B.Netanyahu vis dėlto pridūrė, kad Izraelis ir toliau laiko Turkijoje veikiančią Kurdistano darbininkų partiją (PKK) teroristine grupuote. Tokios linijos laikosi ir Turkija, JAV bei Europos Sąjunga.
Kita vertus, vienas Izraelio generolas praėjusią savaitę per konferenciją Vašingtone teigė, kad asmeniškai nelaiko PKK kovotojų teroristais.
Kurdai nepriklausomos valstybės siekia nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai kolonijinės jėgos pasidalino Vidurio Rytus po Osmanų imperijos griūties.
Tai jau ne pirmas kartas, kai B,Netanyahu, kuris kitą savaitę kalbės Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, išreiškė paramą nepriklausomai kurdų valstybei. 2014 metais jis yra parėmęs „kurdų lūkesčius dėl nepriklausomybės“ ir pridūręs, kad kurdai jos nusipelnė.
Šį kartą, kaip teigia analitikai, Izraelio premjero pasisakymą galima laikyti dar atviresniu kurdų valstybės sukūrimo palaiminimu.
Vis dėlto Irako tokie B.Netanyahu žodžiai greičiausiai niekaip nepaveiks. Irakas nepalaiko diplomatinių santykių su Izraelio ir gerai sutaria su šios šalies pagrindiniu priešininku regione – Iranu.
Be to, referendumui Irako Kurdistane priešinasi ir Irako kaimynės – Turkija, Iranas bei Sirija. Čia nenorima, kad balsavimas įkvėptų jų pačių etnines kurdų mažumas.
Kurdai nepriklausomos valstybės siekia nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai kolonijinės jėgos pasidalino Vidurio Rytus po Osmanų imperijos griūties.
