Euroatlantinių studijų centro direktorė J.Milič interviu 15min teigė, kad Serbija siunčia signalus, jog nori sudaryti taikos sutartį su nuo jos atsiskyrusiu Kosovu.
Vis dėlto, pasak analitikės, Serbija narystės Europos Sąjungoje artimiausiu metu tikėtis neturėtų.
– Vakarų žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, kad kai kurie aukšto rango Serbijos pareigūnai darosi vis labiau nepatenkinti, jog šalies santykiai su Rusija yra labai nelygiaverčiai. Kokių nepasitenkinimo ženklų pastebite jūs?
– Rusijos ir Serbijos santykiai nėra lengvi. Nors jie pristatomi kaip labai draugiški, šiuos santykius palaikyti nėra paprasta. Ši vyriausybė, (prezidento) administracija paveldėjo keistas valdymo aplinkybes.
Manau, kad viena svarbiausia yra ta, jog 51 proc. mūsų dujų ir naftos pramonės buvo parduota „Gazprom“ už centus. Buvo remiamasi argumentais, kad dujotiekis „South Stream“ vis tiek bus tiesiamas per Serbiją, kad šalis išvengs nuostolių, jei projektas žlugs. Šis dujotiekis leidžia Rusijai daryti didžiulę įtaką Serbijoje.
Be to, čia veikia Rusijos privačios saugumo kompanijos, kuriose daugiausia dirba buvę Serbijos kariuomenės ir žvalgybos bendruomenės nariai. Daugumos jų karjeros paženklintos karo nusikaltimais, įvykdytais dešimtajame dešimtmetyje.
Jie nenori, kad Serbija judėtų Europos Sąjungos link, nes, remiantis su Bendrija pasirašyta Asociacijos ir stabilizacijos sutartimi, esame įsipareigoję tęsti teismo procesus dėl karo nusikaltimų. Negali žinoti, kada tave pasieks ilga teisingumo ranka, todėl jie darys viską, kad užkirstų tam kelią.
Rusija Serbijoje turi didelį žiniasklaidos, įmonių palaikymą. Pavyzdžiui, staiga matome, kaip nežinomi futbolo klubai iš Šiaurės Serbijos dalyvauja varžybose okupuotame Kryme, Rytų Ukrainoje.
Mūsų vyriausybei gyvenimą labai apsunkina ir 1999 metais Serbijoje vykdyti NATO bombardavimai, kad Rusija Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje turi balsą dėl Kosovo.
Vyksta aktyvus savęs vertimo aukomis procesas. Jis serbams patrauklesnis nei atsigręžimas į netolimą praeitį, į klaidas, kurias padarėme Bosnijoje, Kroatijoje ir Kosove.
Su tuo susidoroti sudėtinga, iš dalies todėl, kad tas klaidas darė autoritarinis režimas, kuriame ne visi mes turėjome galimybę pasisakyti dėl politikos. Todėl prasideda mėtymosi kalte žaidimas.
Todėl dabar lengviau tikėti kvailu Rusijos skleidžiamu naratyvu, esą tai buvo Vakarų sąmokslas prieš Serbiją, kad iš tikrųjų mes – nekalti. Šis naratyvas yra itin patrauklus tiems, kurie už nusikaltimus ir klaidas yra atsakingi tiesiogiai.
Todėl dabar lengviau tikėti kvailu Rusijos skleidžiamu naratyvu, esą tai buvo Vakarų sąmokslas prieš Serbiją, kad iš tikrųjų mes – nekalti. Šis naratyvas yra itin patrauklus tiems, kurie už nusikaltimus ir klaidas yra atsakingi tiesiogiai.
Rusija bando sugriauti visą bandymo suprasti, kas įvyko dešimtajame dešimtmetyje, infrastruktūrą. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžius Rusija taip pat interpretuoja savaip.
Be to, Maskva tikina, kad Juodkalnijos nepriklausomybė – tik laikinas paklydimas, kad ji vis tiek grįš pas Serbiją. Rusai mums suteikia savaime išsipildančią pranašystę apie mūsų istoriškai gerus santykius. Tačiau tai nėra tiesa.
Kalbant apie bet kokį Serbijos ir Kosovo susitarimą ateityje, Rusija apsimeta esanti mūsų vyresniuoju broliu, kuris gina mus ir mūsų interesus. Pagrindinis Rusijos draugiškumo įrodymas, kuriuo naudojasi mūsų vyriausybė, yra Maskvos veto JT Saugumo Taryboje dėl genocido Srebrenicoje rezoliucijos.
Vis dėlto Serbijos vyriausybė siunčia signalus esanti pasirengusi pasiekti kompromisą su Priština, sudaryti daugiaaspektį susitarimą. Tačiau ne etniniu, o išteklių valdymo pagrindu, kadangi Šiaurės Kosove yra Serbijai labai svarbių išteklių.
Man atrodo, kad Putino administracija nėra tuo patenkinta, nes supranta, jog tokiu atveju prarastų svarbų prieigos tašką.
Tiesa, kai kuriais aspektais Rusija veikia Serbijai už nugaros.
Maskva mobilizuoja serbus, kurie priešinasi bet kokiam taikos susitarimui su Kosovu, kurie nesupranta politinės dinamikos Europos Sąjungoje, nesupranta integracijos, bendradarbiavimo.
Pavyzdžiui, Maskva mobilizuoja serbus, kurie priešinasi bet kokiam taikos susitarimui su Kosovu, kurie nesupranta politinės dinamikos Europos Sąjungoje, nesupranta integracijos, bendradarbiavimo.
Jiems tapatybės politika yra viskas. Jie yra tokie neturtingi, kad nesuprantu, kaip integracija ES gali atnešti kokį nors klestėjimą. Jiems kur kas svarbesnis nacionalinis pasididžiavimas.
Serbijai labai svarbi ir schizma, įvykusi Stačiatikių bažnyčioje. Serbijos stačiatikių bažnyčia pastaraisiais metais glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos stačiatikių bažnyčia. Tai patogu, kadangi Bažnyčioms bendradarbiaujant nebūtina laikytis vyriausybių politikos.
Serbijos stačiatikių bažnyčia labai pyksta ant Konstantinopolio ekumeninio patriarcho dėl sprendimo suteikti Ukrainos stačiatikių bažnyčiai autokefaliją. Tai kelia grėsmę derybose su Kosovu: nerimaujama, kad susitarimas su Priština galiausiai lemtų Kosovo stačiatikių bažnyčios atsiskyrimą.
Šiuo metu taip pat matome, kaip Rusija bando į savo pusę patraukti aktyvų kariuomenės ir saugumo tarnybų personalą. Pavyzdžiui, Serbijoje egzistuoja Saugumo tarnybų ir kariuomenės profsąjunga. Jai priklauso 8 tūkst. iš 23 tūkst. kariuomenės ir Gynybos ministerijos darbuotojų.
Remiantis Serbijos įstatymais, šie žmonės gali kovoti su korupcija, kolektyviai derėtis su vyriausybe. Tačiau jie to nedaro, o profsąjunga naudojasi tam, kad pridengtų įstatymais draudžiamus politinius verslus.
Be to, jie tikina palaikantys strateginę partnerystę su karinėmis asociacijomis visoje Europoje, tačiau žinome, kad jie artimai bendradarbiauja su „Karine brolija“ – didžiausia rusų Antrojo karo veteranų asociacija.
Dabar ši profsąjunga reikalauja paskelbti nepaprastąją padėtį, nes mano, kad jie turi perimti kontrolę į savo rankas, jie nori prisiimti Konstitucinio Teismo vaidmenį.
Kiekvieną savaitę į gatves išeinantys protestuotojai tokios grėsmės nemato: jiems visi besipriešinantys vyriausybei yra sąjungininkai. Laikau tai dar viena Serbijos problema.
– Atsižvelgiant į Serbijos perspektyvas tapti Europos Sąjungos nare, kaip vertinate Kosovo nepriklausomybės pripažinimo perspektyvas?
– Serbijoje suprantama, kad galiausiai vis tiek turėsime su Priština sudaryti kokią nors taikos sutartį. Nežinau, ar galima kalbėti apie formalų nepriklausomybės pripažinimą, bet kalbu apie dalykus, kurie bus įrašyti į mūsų Konstituciją.
Tai – naujos realybės dalis, kadangi Serbijos integracijos Europos Sąjungos programoje yra 35 klausimai, susiję su Kosovu. Taikos sutartis neišvengiama: negali judėti ES link, kai egzistuoja toks svarbus atviras klausimas.
Tiesa, pats Kosovas žengia atgal, pavyzdžiui, nesilaiko vizos legalizavimo reikalavimų. Jų diplomatija ilgą laiką kvailino visuomenę: juk daugiau nei 100 Jungtinių Tautų narių, įskaitant penkias ES nares, nepripažino Kosovo nepriklausomybės.
Tai, kad diplomatinėmis Serbijos pastangomis kelios šalys atšaukė Kosovo nepriklausomybės pripažinimą, jie laiko Belgrado smurto prieš Prištiną išraiška.
Pastaruoju metu Kosovas savo pusėje neturi gerų argumentų. Pavyzdžiui, skyrė 100 proc. muito mokestį serbiškoms prekėms. Tai labai pagrįstai įsiutino Mogherini. Tai – kažkas naujo net JT administracijai: ji sakė prieš tai norinti išgirsti bendrai priimtą sprendinį.
Serbijos visuomenė šiek tiek palankiau vertina JT politiką. Generalinio sekretoriaus reakcija į ginkluotųjų pajėgų Kosove kūrimą Serbijoje buvo vertinama labai gerai.
Tai – keista, kadangi vienas pagrindinių Rusijos dezinformacijos kampanijų naratyvų yra susijęs su NATO bombardavimų priežastimis ir pasekmėmis.
Serbijos perspektyvos įstoti į ES tolimos, abejoju, kad tai įvyks 2025 metais. Nepritariu teigiantiems, kad reformos ir teigiami šalyje vykstantys procesai yra kur kas svarbiau nei narystė.
Narystė svarbi dėl globalizacijos ir šiuo metu tarp didžiųjų pasaulio galių vykstančių strateginių varžybų. Vienintelis būdas į tai reaguoti – tapti didelės regioninės iniciatyvos, pavyzdžiui, ES, dalimi.
Narystė svarbi dėl globalizacijos ir šiuo metu tarp didžiųjų pasaulio galių vykstančių strateginių varžybų. Vienintelis būdas į tai reaguoti – tapti didelės regioninės iniciatyvos, pavyzdžiui, ES, dalimi.
Juk transatlantiniuose santykiuose geriau kliautis ES dinamika, o ne savo pačių.
Ko gero, šiuo metu regione kur kas svarbiau NATO, kai kurių šalių integracija į Aljansą. Šiandien NATO demonstruoja daugiau lankstumo nei dešimtajame dešimtmetyje. Tai – jau kitokia organizacija, galinti politinėmis priemonėmis išspręsti kai kuriuos ginčus ir pasipriešinti kitoms regione veikiančioms jėgoms.
