J.Kirchickas cituoja iš vieno respublikonų aktyvisto gautą elektroninį laišką.
„Galbūt kas nors man galėtų padėti – esu sutrikęs. Rusai kaltinami kišimusi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus. Jiems pateikti kaltinimai įsilaužimu į Demokratų partijos serverius, kurie nebuvo tinkamai apsaugoti.
Kai kurie serveriai buvo laikomi Hillary Clinton rūsyje. Rusai taip pat kaltinami radę elektroninius laiškus, kuriuos parašė H.Clinton kampanijos nariai, ir tuo, kad tuos laiškus paviešino tam, kad juos galėtų skaityti JAV žmonės.
Negi jie neturi teisės jų skaityti? Ar tai blogai? Ar neturėtumėme dėkoti rusams už tai, kad padarė mūsų rinkimus skaidresnius?“ – rašoma respublikono laiške.
„O kas, jei susitikome?“
J.Kirchickas mano, kad šiame laiške atskleidžiami didžiosios Respublikonų partijos dalies narių impulsai. Bet kurioje kitoje eroje politinius lyderius apimtų siaubas, jei visuomenė išsiaiškintų jų oportunizmą, moralinį lengvabūdiškumą ir išdavikiškus instinktus.
Bet kurioje kitoje eroje politinius lyderius apimtų siaubas, jei visuomenė išsiaiškintų jų oportunizmą, moralinį lengvabūdiškumą ir išdavikiškus instinktus.
Tačiau dabartinis prezidentas elgiasi visiškai priešingai. Jis savo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimą su Rusijos operatyvininkais, dirbančiais Kremliui, aiškino taip: „Dauguma politikų būtų nuėję į tokį susitikimą, kuriame buvo D.Trumpas jaunesnysis, tam, kad gautų informacijos apie oponentą. Tai – politika!“
Šių skandalų fone iš išrinktų respublikonų daugiausia sulaukiama tylos arba gėdingų pasiteisinimų.
D.Trumpas jaunesnysis iš pradžių sakė, kad susitikime buvo kalbama apie įsivaikinimą, o ne Rusijos pasiūlymą dėl „labai jautrios informacijos“, kompromituojančios H.Clinton.
Autorius stebisi, kad iš pradžių D.Trumpo komanda tvirtino niekada nesusitikusi su rusais, o dabar pats prezidentas iš esmės sako: „O kas, jei ir susitikome?“
Autorius stebisi, kad iš pradžių D.Trumpo komanda tvirtino niekada nesusitikusi su rusais, o dabar pats prezidentas iš esmės sako: „O kas, jei ir susitikome?“
Anot J.Kirchicko, stebėjusieji praeitų metų rinkimų kampaniją neturėtų stebėtis. Jos metu D.Trumpas atvirai prašė Rusijos įsilaužti į H.Clinton privatų serverį.
Taip pat jis buvo pats prorusiškiausias respublikonų kandidatas nuo Henry Wallace'o laikų. Užvis blogiausia yra tai, kad respublikonų rinkėjai jo niekada už tai nenubaudė. Jie už jį balsavo.
Vis dėlto D.Trumpas jaunesnysis nėra vienintelis respublikonas, siekęs rusų pagalbos kovoje su H.Clinton. Gegužę laikraštis „Wall Street Journal“ (WSJ) pranešė, kad Floridos respublikonų operatyvininkas bandė gauti Demokratų partijos rinkėjų analizes, ir jam tai pavyko.
Respublikonui šią medžiagą suteikė „Guccifer 2.0“ pasivadinęs programišius, kuris, anot JAV vyriausybės, dirbo Rusijos žvalgybos tarnyboms.
WSJ taip pat rašė, kad respublikonas Peteris Smithas „įsteigė nepriklausomą kampaniją siekiant gauti elektroninius laiškus, kuriuos, jo manymu, rusų programišiai pavogė iš H.Clinton privataus serverio“.
Ne viena respublikonų pozicija
Nors šiuo metu pradėtas tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į 2016-ųjų rinkimus, vis dar nėra aišku, ar D.Trumpo kampanija aktyviai bendradarbiavo su Maskva.
Vis dėlto žinoma bent tiek, kad Kremliaus siūloma pagalba nekėlė jokių problemų kampanijos atstovams. Tiesą sakant, D.Trumpas jaunesnysis išreiškė nusivylimą, kad jo pašnekovai iš Rusijos nesuteikė jokios naudingos informacijos.
48 proc. respublikonų mano, kad D.Trumpas jaunesnysis, sutikęs dalyvauti susitikime su rusais, pasielgė teisingai.
48 proc. respublikonų mano, kad D.Trumpas jaunesnysis, sutikęs dalyvauti susitikime su rusais, pasielgė teisingai.
Kampanijos metu, kai su Rusijos žvalgyba susiję operatyvininkai internete paviešino pavogtus elektroninius laiškus, kai kurie respublikonai tokius veiksmus pasmerkė.
„Nediskutuosiu apie nieką, kas buvo paviešinta „WikiLeaks“ pagrindu“, – sakė Floridos senatorius Marco Rubio.
Tuomet jis įspėjo partijos narius, norėjusius pasinaudoti H.Clinton nesėkme. „Šiandien – demokratai. Rytoj galime būti mes“, – sakė M.Rubio.
Deja, absoliuti dauguma M.Rubio partijos kolegų visiškai ignoravo tokį patarimą. Staiga respublikonų lyderiai ir konservatyvios žiniasklaidos figūros, ne taip seniai reikalavusios įkalinti „WikiLeaks“ įkūrėją Julianą Assange'ą, dabar dievino šį australų anarchistą.
Kiekvienas nutekintų laiškų gabalėlis buvo hiperbolizuojamas siekiant išgauti didžiausią įmanomą efektą. Respublikonų politikai ir jų sąjungininkai konservatyvioje žiniasklaidoje elgėsi būtent taip, kaip norėjo Kremlius.
Kiekvienas nutekintų laiškų gabalėlis buvo hiperbolizuojamas siekiant išgauti didžiausią įmanomą efektą. Respublikonų politikai ir jų sąjungininkai konservatyvioje žiniasklaidoje elgėsi būtent taip, kaip norėjo Kremlius.
J.Kirchickas mano, kad laiškų kilmė (tai, kad juos pavogė rusų programišiai) ir jų paviešinimo tikslas (sukelti nesantaiką JAV politikoje) buvo arba ignoruojama, arba absurdiškai laikoma Rusijos altruizmo, skirto išgelbėti JAV demokratiją nuo klastingo H.Clinton klano, pavyzdžiu.
Dabartinis Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mike'as Pompeo, dabar vadinantis „WikiLeaks“ „priešiška žvalgybine tarnyba“, kuri, anot jo, „koncentruojasi į JAV kliaudamasi antidemokratinių šalių pagalba“, kampanijos metu mielai pasinaudojo nutekintais laiškais.
Šiandien žvalgybos bendruomenės įrodymais, kad Rusija kišosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus, tiki vos trečdalis respublikonų.
Augantis palankumas Rusijai
Autorius teigia nebuvęs prezidento Baracko Obamos užsienio politikos gerbėju. Jis sako kritikavęs B.Obamos bandymą atkurti santykius su Rusija, branduolinį Irano susitarimą, durų Kubai atvėrimą ir tai, kaip jis sprendė politinį konfliktą Hondūre.
J.Kirchickas tikina pastaruosius ketverius metus dirbęs tyrimų centre „Foreign Policy Initiative“, kurį finansiškai remia respublikonai, ir reguliariai kritikavęs B.Obamos administraciją.
Autorius rašo, kad kiekvienas jo straipsnius sekęs skaitytojas žino, kaip jį metų metus pykdė liberalai ir Demokratų partija.
Jis prisipažįsta niekada nesitikėjęs, kad Respublikonų partija, kažkada demonstravusi vyrišką ir moralizuojantį požiūrį į pasaulį ir padėjusi sugriauti Sovietų Sąjungą, norės bendradarbiauti su, anot buvusio respublikonų kandidato į prezidento postą, „geopolitiniu priešu nr. 1 – Vladimiro Putino Rusija“.
Skambino 2012-ieji, nori, kad sugrįžtų jų užsienio politika
Autorius Respublikonų partijai pataria perfrazuoti B.Obamą, už šiuos žodžius besijuokusį iš Mitto Romney. „Skambino 2012-ieji, nori, kad sugrįžtų jų užsienio politika“.
Dar prieš ketverius metus V.Putino gerbėjų klubas apsiribojo tik politinių paraščių atstovais, tačiau šiandien situacija jau visiškai kitokia. Gegužę „Morning Consult“ atliktos apklausos duomenimis, net 49 proc. respublikonų laiko Rusiją JAV sąjungininke.
O V.Putiną, JAV nekenčiantį buvusį KGB agentą, teigiamai vertinančių respublikonų skaičius per pastaruosius metus beveik patrigubėjo – dabar siekia 32 proc.
Tačiau dėl to kaltinti tik D.Trumpą ir jo keistą prielankumą Maskvai būtų neteisinga.
Tais pačiais metais su Kremliumi susijęs tyrimų centras išleido ataskaitą pavadinimu „Putinas: naujasis pasaulinio konservatizmo lyderis“.
Rusija atakavo JAV teises nuo 2013-ųjų, kai V.Putinas išleido įstatymą, nukreiptą prieš už homoseksualus pasisakančias organizacijas. Tuomet Kremliaus vadovas liaupsino Rusijos „tradicines vertybes“ ir puolė Vakarų „belytį ir nevaisingą“ liberalizmą.
Tais pačiais metais su Kremliumi susijęs tyrimų centras išleido ataskaitą pavadinimu „Putinas: naujasis pasaulinio konservatizmo lyderis“.
2015-aisiais Rusija priėmė delegaciją iš Nacionalinės šaulių asociacijos (NRA) – vienos įtakingiausių JAV lobistų grupių. Į Rusiją vyko Davidas Keenas – tuometinis NRA prezidentas, šiuo metu dirbantis redaktoriumi „Washington Times“. Šis laikraštis reguliariai kviečia palaikyti draugiškesnius santykius su Maskva.
Sėkmingos rusų pastangos
J.Kirchickas mano, kad tokios Rusijos pastangos buvo sėkmingos. Kaip įrodymą jis kviečia įsijungti televizijos kanalą „Fox News“, kuriame „WikiLeaks“ įkūrėją J.Assange'ą cituojantis TV ir radijo laidų vedėjas Seanas Hannity skleidžia Rusijos dezinformaciją.
Kita kylanti „Fox“ televizijos žvaigždė Tuckeris Carlsonas reguliariai tyčiojasi iš Rusijos kišimosi į rinkimus skandalo ir vaizduoja V.Putino kritikus kaip kraujo ištroškusius karo kurstytojus.
Vienas įtakingiausių Vašingtone konservatorių tyrimų centrų „Heritage Foundation“ įsitraukė į kampaniją, nukreiptą prieš George'ą Sorosą – milijardierių filantropą, buvusioje sovietinėje erdvėje skatinantį demokratiją ir sąžiningą valdymą.
Kaip moralinio skaidrumo Ronaldo Reagano partija pavirto į D.Trumpo moralinę tuštumą?
Reikia nepamiršti, kad Rusijos žvalgybos operatyvininkai yra vieni geriausių pasaulių. Anot autoriaus, jie puikiai išanalizavo JAV politinę sceną ir suvokė, kad B.Obamos valdymo metais konservatorių judėjimas sunoko manipuliacijoms.
Tuomet iš judėjimo buvo likę tik intelektualiai ir morališkai išdžiūvę griaučiai, kuriuose veisėsi apgavikai, oportunistai ir verslininkai.
Tuomet iš judėjimo buvo likę tik intelektualiai ir morališkai išdžiūvę griaučiai, kuriuose veisėsi apgavikai, oportunistai ir verslininkai.
Autorius primena, kad 2013-aisiais JAV konservatorių tinklaraštininkai iš Malaizijos vyriausybės gavo šimtus tūkstančių dolerių už tai, kad vykdytų purvo pylimo kampaniją, nukreiptą prieš demokratą opozicijos lyderį, apie kurį rašantieji nieko nežinojo.
Todėl J.Kirchickas klausia, ar sudėtinga jiems būtų išsirikiuoti ir ginti tai, ką mažų mažiausiai galima laikyti mėginimu susimokyti su itin kvailu sosto paveldėtoju D.Trumpu jaunesniuoju?
Tad kodėl Rusija, išanalizavusi tokią apgailėtiną politinę sceną, neturėtų pasukti JAV politinės dešinės link?
Toks dešiniųjų etinis supuvimas leidžia Dennisui Prageriui, vienam iš kraštutinės dešinės profesionalių moralistų, ramiu veidu sakyti: „Vakarų naujienų žiniasklaida Vakarų civilizacijai kelia didesnį pavojų nei Rusija.“
D.Trumpo trauka Kremliui
Visa D.Trumpo ir Rusijos istorija kelia klausimą, į kurį respublikonai nesistengė atsakyti: kodėl Donaldą Trumpą taip traukia Kremlius?
J.Kirchickas teigia, kad atsakymas į šį klausimą yra skausmingas, tačiau būtinas.
Būtų galima pagalvoti, kad JAV žvalgybos bendruomenės išvados, jog rusai mieliau prezidentu norėjo matyti D.Trumpą nei H.Clinton, lėmė išaugusį dėmesį dešiniesiems.
Būtų galima pagalvoti, kad JAV žvalgybos bendruomenės išvados, jog rusai mieliau prezidentu norėjo matyti D.Trumpą nei H.Clinton, lėmė išaugusį dėmesį dešiniesiems.
Tačiau viskas prasidėjo daug anksčiau. Pavyzdžiui, kai praeitą vasarą D.Trumpas savo rinkimų kampanijos vadovu pasamdė Paulą Manafortą – buvusį korumpuoto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus patarėją.
Arba kai 2015-ųjų gruodį televizijos laidoje „Morning Joe“ būsimasis JAV prezidentas garbino V.Putiną.
Respublikonai turėjo apsvarstyti, kad „Amerika – pirmiausia“ užsienio politika, nepaisant pažadų sustiprinti kariuomenę ir subombarduoti „Islamo valstybę“, Maskvai kur kas patrauklesnė nei H.Clinton liberalus internacionalizmas.
Demokratų kandidatė, nepaisant savo praeityje padarytų klaidų, niekada neišreiškė dvejonių tokiomis institucijomis kaip Europos Sąjunga ir NATO – transatlantinio demokratinio Aljanso pamatiniais akmenimis.
Vietoj to Rusijos skandalas tarp konservatorių paskatino piktą gynybiškumą. Tam, kad atitrauktų dėmesį nuo liūdnos Rusijos aktyvių priemonių realybės, jie pasitelkia paranojiškas atakas ir konspiracijas.
Nepastovus D.Trumpo elgesys apleidžiant tokias artimas sąjungininkes, kaip Jungtinė Karalystė ir Vokietija, turėjo priversti respublikonus sustoti ir pamąstyti, kaip labai prezidento veiksmai sutampa su Rusijos tikslais.
Deja, R.Reagano partijoje tai nebuvo apmąstyta. Vietoj to Rusijos skandalas tarp konservatorių paskatino piktą gynybiškumą. Tam, kad atitrauktų dėmesį nuo liūdnos Rusijos aktyvių priemonių realybės, jie pasitelkia paranojiškas atakas ir konspiracijas.
Tiesa, respublikonų Kongresas, bent jau oficialiai, išlieka priešiškas Kremliui. Tą įrodo balsavimas Senate, kai beveik vienbalsiai buvo priimtas sprendimas išplėsti Rusijai skirtas sankcijas.
To paties nebegalima pasakyti apie Respublikonų partijos pagrindą, kurį prezidentas ir jo sąjungininkai žiniasklaidoje įtikino, kad „istorija su Rusija“ tėra didelė apgaulė.
Šiandien dauguma respublikonų nesigėdija, kad jų kandidatas patiko tokiam žudikui kaip V.Putinas.
Dar ne taip seniai respublikonai juokėsi iš demokratų kandidatų į prezidento postą už tai, kad jiems neva pergalę pasiekti padėjo priešai iš užsienio. Pavyzdžiui, kai 2008-aisiais „Hamas“ pareigūnas sakė mėgstantis B.Obamą.
Vis dėlto šiandien dauguma respublikonų nesigėdija, kad jų kandidatas patiko tokiam žudikui kaip V.Putinas.
J.Kirchickas mano, kad jei respublikonams svarbiau šalis, o ne partija, jie norės žinoti, ką ir kodėl padarė rusai, ir kaip užkirsti kelią tokių veiksmų pasikartojimui.
Tačiau iškels su D.Trumpu ir jo aplinka susijusius klausimus. Klausimus, kurių dauguma respublikonų verčiau paliktų neatsakytus.
