– Į Vokietiją šiandieną žiūrima kaip į Europos lyderę. Ar Vokietijos politinis elitas ir visuomenė Rusijos agresiją suvokia pakankamai rimtai?
– Manau, kad Rusijos agresijos suvokimas skirtingose Europos šalyse labai skiriasi. Kai kuriose šalyse Rusijos grėsmė priimama labai rimtai, tačiau yra ir tokių, kurios nemano, kad jas tai liečia. Dalis šalių yra tarsi pilkojoje zonoje: jos pastebi pokyčius, tačiau nejaučia tokios grėsmės, kokią jaučia kai kurios Vidurio Europos, Baltijos šalys.
Iš esmės europiečiai supranta, kad geopolitinė situacija labai skiriasi nuo tos, kokia ji buvo prieš porą metų, ir kažko turi būti imamasi. Šio suvokimo ženklas – NATO konsensusas dėl sąjungininkių įsipareigojimų užtikrinimo, ES sutarimas dėl sankcijų Rusijai.
Klausimas, ar šis sutarimas gali būti ilgalaikis, ar išlaikysime vienybę, jei konfliktas Ukrainoje išliks tokio lygmens, koks yra šiandien. Jei V. Putinas „žais“ lėtai, išorinis spaudimas išlaikyti šią vienybę mažės, ir Europa gali susiskaldyti dėl sankcijų tęstinumo.
– Kokios yra pagrindinės grėsmės Europos vienybei?
– Pirmiausia tai – skirtingai suvokiama grėsmė. Skirtingoms šalims skirtingai „skauda“ dėl sankcijų Rusijai pasekmių. Kai kurios šalys nori draugiškesnio kurso Maskvos atžvilgiu, nes yra stipriai susaistytos ekonominių santykių, priklausomos nuo Rusijos energetinių išteklių. Kitos jaučia tiesioginę grėsmę, todėl nori griežtesnio, o ne švelnesnio kurso. Tai yra pagrindinis europiečius skaldantis veiksnys.
Kol kas Europos šalys yra stebėtinai vieningos, tačiau, jei grėsmės ir sankcijų padarinių suvokimas ims labiau skirtis, vienybei gali iškilti pavojus.
