– Jau užsiminėte, kad įžvelgiate realių grėsmių Baltijos šalims, Lenkijai. Koks galėtų būti blogiausias scenarijus?
– Būtų labai sunku tuo spekuliuoti, egzistuoja daugybė scenarijų. Blogiausias scenarijus būtų didelio masto karinė invazija į šalių teritorijas. Bet ar ji labai tikėtina? Nemanau.
Yra kitų grėsmių. Rusija stengiasi pirkti įtaką tarp politikų, Vidurio Europos šalių žiniasklaidoje nuo Baltijos valstybių iki Vengrijos, nes jos yra pažeidžiamos, ekonomiškai silpnos, jose gyvena rusų tautinės mažumos. Šios pastangos tikrai egzistuoja, naudojamasi šalių silpnosiomis vietomis, siekiant paveikti sprendimus. Laikau tai realesne grėsme nei konvencinis karas.
– Kaip manote, ar Vokietija, kaip Vakarų Europos lyderė, yra pasirengusi aktyviai veikti Baltijos šalių, Lenkijos saugumo klausimais?
– Manau, kad Vokietija įrodė, jog yra pasirengusi imtis aktyvaus vaidmens šioje srityje. Kai Ukrainos krizė įkaito, Vokietija buvo viena pirmųjų šalių, kurios siekė užtikrinti karinius jūrų ir oro komponentus Baltijos šalių teritorijos gynybai. Akivaizdu, kad, nusprendę padidinti personalo skaičių NATO štabuose Lenkijoje, vokiečiai ėmėsi lyderio pozicijos, siekdami didinti pasirengimą Centrinės Europos, Baltijos šalių gynybai.
Manau Ukrainos ir 5-jojo straipsnio klausimu vokiečiai buvo stebėtinai ryžtingi. Išlieka klausimas, kiek ilgalaikis yra šis ryžtas. Žinoma, jie gali ir turi padaryti daugiau, didinti savo gynybos biudžetą, bet pirminė jų reakcija į krizę Ukrainoje buvo gana įtikinama.
