Praėjus daugiau nei 17 metų nuo karo Afganistane pradžios, istorija siūlo porą pamokų. Pirma, amerikiečiai ir jų NATO partneriai nepasieks karinės pergalės. Nepaisant vietinių afganų pajėgų tobulėjimo, jos negali ir greičiausiai niekada negalės nugalėti Talibano.
Pajėgoms ne tik trūksta vienybės ir profesionalumo, bet Talibano kovotojai yra labiau motyvuoti ir turi paramą namuose ir Pakistane, kuris teikia svarbiausią pagalbą bei prieglobstį.
Antra, taikos derybos čia paprasčiausiai neveikia. Įvairūs pokalbiai su pertrūkiais vyko daugybę metų, tačiau diplomatija yra priklausoma nuo faktų ir pokyčių, kurie vyksta ant žemės. O jie nėra palankūs taikos susitarimui.
Situacija primena lėtai blogėjančią padėtį be išeities. Afganistano valdžia kontroliuoja teritoriją, kurioje gyvena maždaug du trečdaliai šalies gyventojų. Tačiau Talibanas, kartu su kitomis radikaliomis grupėmis, kurių dalis susijusi su al-Qaeda ir „Islamo valstybe“, valdo ir reiškia pretenzijas į beveik pusę šalies teritorijos. Grupuotės nuolat demonstruoja galimybę surengti atakas prieš karinius ir civilinius taikinius bet kur šalyje, net ir sostinėje Kabule, rašoma „Project-Syndicate“ publikacijoje.
Talibano strateginė kantrybė duoda vaisių?
Talibanas nemato poreikio leistis į kompromisą ir tai labiausiai menkina diplomatinio susitarimo galimybę. Jų manymu, tik laiko klausimas, kada JAV įgris dislokuoti karius tolimoje šalyje ir kasmet išleisti 45 mlrd. karui, kuris negali būti laimėtas.
Pasak R.N.Haaso, jie gali būti teisūs. Neseniai pasirodęs Baltųjų rūmų pranešimas, kad beveik pusė iš 14 tūkst. dislokuotų karių netrukus paliks Afganistaną, sustiprina Talibano nuomonę, jog sėkmė – jų pusėje. Kartu su prezidento Donaldo Trumpo sprendimu atitraukti amerikiečių karius iš Sirijos, ši žinia paskatino Talibaną ir kitus kovotojus svarstyti kada, o ne jei, likę 7 tūkst. JAV ir 8 tūkst. NATO karių bus atitraukti.
Matant skeptišką D.Trumpo požiūrį į šio karo naudą JAV, visiškas karių išvedimas yra realus. Prezidento nusivylimas suprantamas – Afganistane žuvo virš 2 tūkst. amerikiečių karių, dar 20 tūkst. patyrė traumas, teigiama „Project-Syndicate“ publikacijoje.
Šis karas prasidėjo po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių ir jau kainavo virš trilijono JAV dolerių. Anot R.N.Haaso, abejotina, ar 14 tūkst., ar 7 tūkst. amerikiečių karių gali pasiekti tai, ko nesugebėjo padaryti 100 tūkstančių.
Pasitraukti – ne išeitis
Taigi kodėl neatitraukus visų karių, klausia R.N.Haasas? Viena priežastis – Afganistano valdžia gali sugriūti. Tokiu atveju šalis vėl pavirstų vieta, kur teroristai ruošia kovotojus ir planuoja atakas, nukreiptas prieš amerikiečių interesus ir pačias JAV. Žinoma, jei tai ir įvyktų, Afganistanas beveik nesiskirtų nuo kitų vietų, kur teroristai gali veikti nepersekiojami.
Kita priežastis neišvykti – šis žingsnis, kartu su amerikiečių karių išvedimu iš Sirijos, verstų dar labiau abejoti, ar JAV nori išlaikyti pasaulio lyderės vaidmenį. Tai nereiškia, kad JAV turėtų likti Afganistane vien dėl to, kad jau ten yra. Tačiau šalies įvaizdis yra svarbus, o pasitraukimas skatintų daugelį sąjungininkų regione, Azijoje ir Europoje svarstyti, ar sekančiu partneriu, kurį paliks JAV, netaps jie.
Siūlo mažinti ambicijas
Anot R.N.Haaso, JAV turėtų keisti savo strategiją Afganistane, kad būtų išvengta rizikos, kurią sukeltų greitas ir besąlyginis karių išvedimas, kartu reikia mažinti įsitraukimo kaštus. Tai pasiekti padėtų strateginių ambicijų susiaurinimas. Nors JAV ir Europos partneriai negali tikėtis pergalės šiame kare ar ilgalaikės taikos sutarties, tačiau būtina užtikrinti Afganistano valdžios išlikimą ir tęsti kovą prieš terorizmą.
Tai padaryti padėtų keli tūkstančiai dislokuotų karių, kurie afganų pajėgoms tiektų žvalgybinę informaciją, ginklus ir instruktažą, o ypatingais atvejais galėtų tiesiogiai įsitraukti į konfliktą.
Reikšminga būtų ir pasikeitusi, intensyvesnė JAV diplomatija. Dabar daugiausia pastangų dedama siekiant užtikrinti vidinį susitarimą su Talibanu. Daugiau naudos galėtų atnešti šešių artimiausių Afganistano kaimynų (tarp kurių patenka Kinija, Iranas bei Pakistanas) ir kitų tarptautinių aktorių (Rusijos, Indijos ir ES) įsitraukimas sprendžiant šalies ateitį.
Nė viena pusė nėra suinteresuota, jog Afganistanas taptų teroristų ir narkotikų gamintojų priebėga, teigiama „Project-Syndicate“ publikacijoje.
Ši strategija neužtikrina pergalės, greičiau padeda išvengti pralaimėjimo. Kai kuriems ji gali pasirodyti per mažai ambicinga, tačiau Afganistane net ir kukliausi tikslai kartais virsta įkvepiančiais pasiekimais, teigia R. N. Haasas.
