Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 28-ias valstybes vienijanti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija nugrimzdusi į savianalizę, mėgindama peržvelgti savo pagrindinę paskirtį ir priežastį, kodėl ji turi gyvuoti.
NATO buvo įkurta sumažinti Sovietų Sąjungos karinės invazijos į Vakarų Europą grėsmę.
Dabar šioje karinėje organizacijoje esama ne vieno nesutarimų ir įtampos židinio: kai kurių jos narių neslepiamos abejonės dėl jos kovinės misijos Afganistane, nerimas dėl JAV branduolinių ginklų buvimo Europoje, dygūs santykiai su Maskva, būgštavimai dėl to, ar prasminga tęsti NATO plėtrą priimant šalis, kurias Rusija laiko savo įtakos zona.
NATO steigiamojoje sutartyje įtvirtintas pamatinis principas, kad ataka prieš vieną narę laikoma išpuoliu prieš visą aljansą. Tačiau ar kibernetinė ataka prieš vieną valstybę narę įpareigoja visą aljansą garantuoti jos gynybą?H.Clinton ir 27 jos kolegos iš kitų NATO šalių ketvirtadienį susirinks Estijos sostinėje Taline, kur pamėgins kritiškai įvertinti Aljansą ir iššūkius, su kuriais jis susiduria.
Tarp sudėtingiausių susitikimo darbotvarkės temų yra NATO misija Afganistane bei Balkanų valstybės Bosnijos ir Hercegovinos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto aljanso perspektyvos.
Užsienio reikalų ministrai taip pat turėtų aptarti JAV branduolinio „skėčio“ Europoje ateitį, konkrečiai, ar reikia išgabenti nuo Šaltojo karo laikų Senajame žemyne esančius amerikiečių branduolinius ginklus.
Susitikimo Taline metu veikiausiai nuomonės išsiskirs dėl to, ar jau atėjo metas išgabenti 200 amerikiečių branduolinių bombų, kurios laikomos šešiose oro pajėgų bazėse penkiose NATO valstybėse.
JAV prezidento Baracko Obamos administracija nepaskelbė oficialios pozicijos dėl Europoje esančio nedidelio, bet politiškai labai opaus branduolinio arsenalo likimo. Administracijos pareigūnai sako, kad NATO turėtų aptarti šį klausimą ir priimti kolektyvinį sprendimą.
Jungtinės Valstijos mėgina įtikinti Rusiją, kad Vakarams mažinant tokių trumpojo nuotolio branduolinių ginklų atsargas, tokiu pat mastu savo atsargas turėtų mažinti ir ji. Kai kurios Europos šalys, tarp jų Vokietija, nėra tikros, kad tokia sąsaja reikalinga.
Talino susitikime taip pat veikiausiai bus įvertinta pažanga, pasiekta rengiant atnaujintą NATO „strateginę koncepciją“.
Tai yra svarbiausias organizacijos veiklos gaires apibrėžiantis dokumentas, kuriame įvardijami pamatiniai tikslai, saugumo uždaviniai, įvertinama besikeičianti tarptautinio saugumo aplinka, pateikiamos Aljanso karinių pajėgų raidos gairės, įvertinami NATO santykiai su kitomis šalimis ir regionais.
Šis dokumentas bus atnaujintas pirmą kartą nuo 1999 metų, kai priimta dabar galiojanti koncepcija.
Ji buvo parengta dar prieš 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristines atakas, karus Afganistane ir Irake, 2008-ųjų karinį konfliktą tarp Rusijos ir Gruzijos, kuri aktyviai siekia narystės NATO.
Galutinis projektas, kuriame bus išdėstyta naujoji NATO misija, turėtų būti patvirtintas lapkritį numatytame JAV prezidento B.Obamos ir kitų Aljanso valstybių lyderių susitikime.
Pastaraisiais metais JAV santykiai su Europa smarkiai pašlijo. Ypač prie to prisidėjo NATO partnerių nepritarimas JAV vadovaujamai invazijai į Iraką 2003 metais.
Tapęs Baltųjų rūmų šeimininku B.Obama vienu pagrindinių savo užsienio politikos uždavinių paskelbė siekį pataisyti santykius su Europa ir tuo pat metu „perkrauti“ santykius su Rusija, kuri NATO plėtrą laiko grėsme jos įtakai buvusiam sovietiniam blokui.
NATO viduje rimtai nesvarstoma galimybė likviduoti Aljansą, bet, kaip pažymėjo Strateginių ir tarptautinių studijų centro ekspertas Stephenas Flanaganas, „kai kas kelia klausimą, kam jis reikalingas“.
NATO visų pirma buvo kuriama kaip gynybinė organizacija, kurios pagrindinis uždavinys – apsaugoti Vakarų Europą nuo galimos SSRS sausumos invazijos.
Šiandien nebėra ne tik SSRS, bet ir jokios realios karinės grėsmės Aljansui. Tačiau Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas priminė buvusioms sovietinėms respublikoms, tokioms kaip Lietuva, Latvija ir Estija, kurios jau kiek daugiau nei šešerius metus yra NATO narės, kad jų didžioji kaimynė vis dar pavojinga.
NATO narės iš Vakarų Europos, įskaitant Vokietiją, labiau linkusios žiūrėti į Rusiją kaip į vieną svarbiausių prekybos partnerių ir gamtinių dujų bei naftos šaltinį. Tuo tarpu aljanso narės iš Vidurio ir Rytų Europos dėl imperialistinės Rusijos praeities į Maskvą su kur kas didesniu nerimu.
NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas mano, kad organizacijai derėtų glaudžiau bendradarbiauti su kitais kariniais aljansais toli už Europos sienų, visų pirma, augančiomis didžiosiomis valstybėmis Kinija ir Indija. Pasak jo, Afganistano karo patirtis parodė tokios pasaulinės sanglaudos poreikį.
Pastaraisiais metais JAV santykiai su Europa smarkiai pašlijo. Ypač prie to prisidėjo NATO partnerių nepritarimas JAV vadovaujamai invazijai į Iraką 2003 metais.„Bet vieni nuogąstauja, kad NATO siekia aprėpti per daug, – sakė aljanso vadovas balandžio 8 dieną sakydamas kalbą Čikagos universitete. – Kiti baiminasi, kad NATO nori varžytis su Jungtinėmis Tautomis. Dėl šių ir kitų priežasčių NATO delsia labiau sistemingai dirbti su tokiomis šalimis kaip Indija ar Kinija.“
Kibernetinis saugumas kelia vis didesnį susirūpinimą Šiaurės Atlanto aljansui, ir Estija yra tinkama vieta aptarti jam kylančias grėsmes.
2007 metų balandį ir gegužę, kai tarp Maskvos ir Talino buvo smarkiai padidėjusi įtampa, programišiai surengė virtinę kibernetinių atakų prieš valdžios įstaigų ir privačių kompanijų tinklalapius Estijoje, kuri pagal interneto skvarbą yra viena pirmaujančių pasaulio šalių.
Estų pareigūnai nustatė, kad šių kibernetinių nusikaltimų, kurie padarė dešimčių milijonų eurų nuostolius, pėdsakai veda į Rusiją, ir užsiminė, kad prie atakų organizavimo veikiausiai prisidėjo Kremlius. Maskva griežtai atmetė šį kaltinimą.
Admirolas Jamesas Stavridis, NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas, sako, kad 2007 metų atvejis ir naujų kibernetinių atakų grėsmė yra rimta problema aljansui.
NATO steigiamojoje sutartyje įtvirtintas pamatinis principas, kad ataka prieš vieną narę laikoma išpuoliu prieš visą aljansą. Tačiau ar kibernetinė ataka prieš vieną valstybę narę įpareigoja visą aljansą garantuoti jos gynybą?
„1949 metais, kai buvo parengta ši sutartis, niekas negalėjo nė įsivaizduoti tokio kibernetinio pasaulio“, – sakė J.Stavridis vasario 2 dieną.
„Mano nuomone, ypač NATO viduje mums reikia pakalbėti apie tai, kaip apibrėžiama ataka... nes šiuose neramiuose vandenyse, kuriuose mes plaukiojame, manau, labiau tikėtina ataka, per kurią būtų panaudota ne bomba lėktuvo bagažo dėžėje, o šviesolaidžiais skriejantys elektronai.“
Nors susitikime daugiausiai dėmesio ketinama skirti saugumo klausimams, viliamasi, kad jis taip pat bus puiki proga pamėginti pataisyti pašlijusius santykius tarp partnerių.
Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderas Stubbas sako, kad susitikimas galėtų padėti Jungtinėms Valstijoms ir jos sąjungininkėms Europoje išlieti slopinamą frustraciją ir sušvelninti įtampą.
„Manau, atėjo laikas irzlioms senoms Atlanto poroms atnaujinti savo santuokos įžadus“, – sakė jis.
