Jungtinės Valstijos priverstos nerimauti, kai Pchenjanas kone kasdien grasina dislokuoti branduolinius ginklus, kurie būtų nukreipti į JAV vakarinę pakrantę, JAV sąjungininkes Japoniją bei Pietų Korėją arba į JAV karines bazes ir užjūrio teritorijas. Net jei tokie grasinimai surengti termobranduolinį išpuolį neturi pagrindo, reaguodama į juos JAV priversta naudoti išteklius, sutelkti diplomatų pastangas, skirti lėšų karinių pajėgų dislokavimui bei karinei parengčiai ir skubiai tobulinti priešraketinės gynybos programas.
Pasak V.D.Hansono, Kinijos strategija yra grindžiama neigimo principu. Kone daroma prielaida, kad Kinijos kaimynė Šiaurės Korėja, kuri neturi šiuolaikinės ekonomikos ar nuosavos pažangios ekonominės infrastruktūros, staiga netikėtai rado branduolinių ginklų, raketų ir jų paleidimo bazių kur nors netoli Pchenjano. O paskui Kinija nori „padėti“ išspręsti problemą, kurią ji pati sąmoningai sukūrė.
Kol JAV intensyviai svarsto, ką daryti su Šiaurės Korėja, Kinija teoriškai turi dar daugiau laisvės daryti tai, kuo ji jau ir taip sėkmingai užsiima – bauginti savo kaimynes Ramiojo vandenyno ir Azijos regione, nuolat tarsi netyčia pažeidinėdama jų oro, sausumos ir jūros sienas, teigia straipsnio autorius. Ši taktika taikoma kartu leidžiant suprasti, kad tokių problemų nebekiltų, jei tos šalys prisijungtų prie Kinijos kuriamos Azijos gerovės erdvės.
Anot V.D.Hansono, Pekinas iš dalies remiasi imperijos kūrimo modeliu, kuriuo Japonija vadovavosi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kinijos strategija yra pagrįsta panašiu siekiu smarkiai didinti karo laivų statybą ir oro pajėgų galią, plataus masto Vakarų karinių technologijų importu, kaimynų bauginimu, prielaidomis, kad JAV yra nuo arenos nueinanti galybė, taip pat moralinio lygiavertiškumo ir iškreiptos logikos argumentais, kad regioninės galybės turi prigimtinę teisę viešpatauti savo regionuose.
Kinija nenori, kad jos pasienyje atsirastų proamerikietiška valstybė, kad Pietų Korėjos iniciatyva abi Korėjos susivienytų, kad Šiaurės Korėja atsisakytų savo branduolinio arsenalo, kad prasidėtų dar vienas didelis sausumos karas prie jos sienų arba kad Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas turėtų branduolinio atgrasymo priemonių ar priešraketinės gynybos sistemų. Ir ji pasisako už status quo, kai Šiaurės Korėja kartą per kelis mėnesius savo veiksmais sukrečia pasaulio tvarką, grasina sukelti chaosą, gauna nuolaidų ir po to kurį laiką elgiasi pavyzdingai.
Todėl akivaizdu, pasak V.D.Hansono, kad Kinijai Šiaurės Korėjos režimas yra naudingas statytinis, kuris Jungtinėms Valstijoms kelia rūpesčių ir atitraukia jų dėmesį nuo Kinijos grandiozinių strategijų. Šiaurės Korėjos krizė atvedė į tam tikrą strateginę aklavietę, kai abi konfrontuojančios šalys siekia patobulinti technologijas arba padaryti kokius nors technologinius proveržius.
Toliau eskaluodama įtampą Šiaurės Korėja susprogdina termobranduolinį ginklą, nors iki tol niekas nežinojo, kad Pchenjanas tokį ginklą turi. Reaguodama į tai Pietų Korėja atsisako savo konvencinių raketų programos apribojimų. JAV paskubomis stiprina priešraketinės gynybos sistemas, kartu didindama diplomatinį spaudimą. Šiame pavojingame didėjančios įtampos etape Jungtinės Valstijos buria sąjungininkus, neutralias šalis ir buvusius priešininkus, siekdamos sudaryti atsvarą Kinijai ir jos statytiniui Šiaurės Korėjos režimui.
JAV norėtų, kad Kinijos ambicijas padėtų tramdyti ne tik įprastos nebranduolinės sąjungininkės, tokios kaip Japonija, Pietų Korėja, Australija, Taivanas ir Filipinai, bet ir daug didesnės valstybės. Žinoma, pirmiausia į galvą ateina Indija ir Rusija. Teoriškai nei viena, nei kita nenori dar vienos branduolinės valstybės savo pašonėje arba ginklavimosi varžybų, po kurių Japonija, Pietų Korėja ir Taivanas galėtų tapti branduolinėmis valstybėmis.
Indija jau yra įsitraukusi į daugelį konfliktų su Kinija dėl bendros sienos. Deja, Rusija, kuri ribojasi su Šiaurės Korėja, taip pat nelabai padeda – nedaro rimto spaudimo nei Kinijai, nei Šiaurės Korėjai ir neužima konstruktyvios pozicijos per debatus Jungtinėse Tautose.
V.D.Hansono nuomone, dabartinis Rusijos priešiškumas atspindi neišnaudotas galimybes. Tačiau tai neturėtų stebinti. Per praėjusius metus Rusijos atžvilgiu liejosi vien pagieža; tai ironiška, kadangi Rusijos veiksmais labiausiai piktinasi uolūs Baracko Obamos valdymo laikotarpio santykių su Rusija „perkrovimo“ architektai ir šalininkai. Nederėtų pamiršti, kad 2012 m. B.Obama pažadėjo tuomet kadenciją bebaigiančiam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kad jei bus perrinktas, jis bus lankstus ir pasirengęs apriboti JAV raketinių programų plėtrą Rytų Europoje.
Tokios nuolaidos buvo siūlomos mainais už tinkamą V.Putino elgesį per B.Obamos perrinkimo kampaniją, t. y. už V.Putino pasirengimą padėti sudaryti vaizdą, kad santykių su Rusija „perkrovimas“ buvo dar vienas B.Obamos diplomatinis triumfas ir dar vienas argumentas naujai ketverių metų kadencijai, per kurią JAV visuomenė galėtų tikėtis naujų užsienio politikos laimėjimų.
Pasak V.D.Hansono, pažymėtina, jog iki šiol liberalai nerado jokių svarių įrodymų, kad Rusijos neteisėti veiksmai lėmė D.Trumpo pergalę. Taip pat verta prisiminti, kad prieš kurį laiką pats B.Obama iš esmės ignoravo Rusijos kišimąsi – jis tikino bendrapiliečius, kad 2016 m. rinkimų (t. y. neišvengiamos Hillary Clinton pergalės) negalės paveikti joks užsienio šalių įsikišimas.
Tad kaip Rusija galėtų padėti JAV per santykių su Šiaurės Korėja krizę? Nedaug, tačiau šios krizės sąlygomis ir tai būtų svarbu.
Tad kaip Rusija galėtų padėti JAV per santykių su Šiaurės Korėja krizę? Nedaug, tačiau šios krizės sąlygomis ir tai būtų svarbu. V.D.Hansono teigimu, ji galėtų paremti Jungtines Valstijas balsuojant dėl sankcijų Šiaurės Korėjai atnaujinimo. Ji pati galėtų nutraukti bet kokią prekybą su Šiaurės Korėja. Ji galėtų būti neutrali ir netrukdyti JAV laivams regione. Ji galėtų atsisakyti aljanso su Kinija, pagrįsto abiejų šalių neapykanta Jungtinėms Valstijoms. Ji galėtų vienašališkai įspėti Šiaurės Korėją nesprogdinti dar vienos termobranduolinės bombos vos už kelių šimtų kilometrų nuo Rusijos sienos.
Santykių su diktatoriška Rusija esmė – nei su ja bičiuliautis, nei jos nekęsti, mano V.D.Hansonas. Jo nuomone, vietoj to JAV turėtų siekti įgyti pagarbą nuosekliai gindama savo interesus. Be to, reikėtų ieškoti sričių (tokių kaip Šiaurės Korėjos grėsmė), kuriose JAV ir Rusija galėtų rasti bendrų interesų ir kuriose jos Kinijai galėtų parodyti, kad netinkamas Pekino elgesys jam pačiam sukels daug tokių problemų, kokių dėl jo išlaikytinės Šiaurės Korėjos veiksmų dabar kyla kitoms šalims.
