T.Snyderis, komentuodamas Rusijos antskrydžius Sirijoje, kaip rašo Tvn24.pl, pastebi siūlą, jungiantį konfliktą šioje Artimųjų Rytų valstybėje su konfliktu Ukrainoje. „Pirmą kartą nuo tada, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, paliaubos iš tikrųjų veikia, todėl Maskva galėjo savo pajėgas iš Ukrainos išsiųsti į Siriją“, – rašo istorikas.
Mokslininkas taip pat pastebi, kad Rusijoje šiuo metu autoritariniai lyderiai džiaugiasi itin dideliu populiarumu visuomenėje, o opozicija neturi jokios įtakos. O pasiryžęs kovoti su islamo teroristais prezidentas Vladimiras Putinas savo pozicijas taip tik sustiprins, nors vietos ir Europos demokratinių jėgų akyse bus smerkiamas dar labiau.
„Rusija neįsiveržė į Ukrainą, siekdama sustabdyti „valdžios perversmą“, bet norėdama karine jėga sulaikyti demokratines permainas. Sirijoje Rusija padėjo ir, atrodo, padės Basharo al-Assado režimui kovoti ne tik su islamistais, bet ir su sukilėliais, – rašo T.Snyderis. – Maskvai nėra didelio skirtumo tarp Kijeve protestuojančių studentų, kurie siekia glaudesnių santykių su Europos Sąjunga, ir islamo teroristų, užimančių dar vieną Sirijos regioną. Abiem atvejais Rusijos valdžia įžvelgia grėsmę savo šaliai.“
Kaip paaiškina T.Snyderis, logika paprasta – jeigu žmonės taikiai gali protestuoti Kijeve, tai kodėl negalėtų ir Maskvoje? O jeigu islamo kovotojai veikia Sirijoje, galėtų ateiti ir į Rusijos Pietus.
Maskvai nėra didelio skirtumo tarp Kijeve protestuojančių studentų, kurie siekia glaudesnių santykių su Europos Sąjunga, ir islamo teroristų, užimančių dar vieną Sirijos regioną.
Istorikas atkreipia dėmesį į dar vieną dalyką: Rusijos televizija vaidina itin didelį vaidmenį formuodama Rusijos visuomenės nuomonę, o pastarosiomis dienomis nuolat rodomi reportažai ne apie Ukrainą, kaip jau buvo įprasta, o apie Siriją.
„Reikia pastebėti, kad Rusija nepasiekė savo tikslų Ukrainoje. Karas Ukrainoje parodė, kad Rusijai gali tekti sumokėti didelę kainą už savo veiksmus net tada, kai ES konfliktui neskiria itin daug dėmesio. Rusijos lyderiai Sirijoje nori kariauti be europietiškų sankcijų, tai taip pat gali tapti didesnio jų populiarumo priežastimi“, – rašo T.Snyderis.
Dar vienas istoriko pastebėjimas – V.Putinas sulaukė Vakarų Europos kraštutinių dešiniųjų paramos. O kovodamas B.al-Assado pusėje Rusijos prezidentas gali prisidėti prie to, kad pabėgėlių iš šios šalies Europoje tik daugės. O kaip tik dėl jų antplūdžio Europos šalyse vis drąsiau galvas kelia jau minėti kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikai.