Kalbėdamas į kasmetinį susitikimą Davose susirinkusių turtingiausių pasaulio žmonių auditorijai, Kinijos vadovas Xi Jinpingas pasisakė kaip aistringas globalizacijos šalininkas. Pasak jo, protekcionizmas yra tas pats, kaip užsirakinti tamsiame kambaryje.
Xi Jinpingas, kalbėdamas Davose, netiesiogiai kreipėsi į žmogų, kuris tuo metu buvo daugiau kaip už 6 tūkst. kilometrų, kitapus Atlanto, ir rengėsi savo inauguracijai. Žinia buvo paprasta: jei Donaldas Trumpas yra pasirengęs nusigręžti nuo pasaulio, atsiradusią tuštumą užpildys Kinija.
Atidėjęs į šalį bet kokius galimus nuogąstavimus dėl vis didėjančio Xi Jinpingo autoritarizmo, oponentų persekiojimo ir cenzūros griežtinimo, Davoso elitas entuziastingai priėmė Kinijos vadovo žodžius. Nors Xi Jinpingas galbūt ir yra neliberalios vienpartinės valstybės vadovas, tačiau jis kalbėjo atvirų rinkų ir laisvosios prekybos kalba. Kitaip nei D.Trumpas, kuris svaičioja apie sienos statybą ir nepakeliamų tarifų įvedimą, Xi Jinpingas yra tas žmogus, su kuriuo jie nori turėti reikalų, rašo L.Elliottas.
Per laikotarpį, praėjusį nuo Davoso kalbos, dar labiau atsiskleidė abi Xi Jinpingo politikos pusės. Neseniai jis sutvirtino savo valdžią Pekine ir tapo galingiausiu Kinijos vadovu nuo Mao Dzedongo laikų. Tačiau jo griežtą politiką bet kokių potencialių oponentų atžvilgiu vidaus politikoje atsvėrė daug švelnesnis tonas tarptautinėje arenoje. Kai D.Trumpas paskelbė, kad JAV pasitrauks iš Paryžiaus klimato susitarimo, Xi Jinpingas patikino, kad Kinija laikysis savo įsipareigojimų.
D.Trumpas ėmėsi mažinti JAV pagalbos biudžetą, o Xi Jinpingas inicijavo didelius infrastruktūros projektus, skirtus nepasiturinčioms šalims. D.Trumpas atmetė Pasaulio banko prašymą užtikrinti didesnį finansavimą, o naujasis Xi Jinpingo iniciatyva įsteigtas Azijos infrastruktūros investicijų bankas nesiskundžia lėšų trūkumu ir tiesiog trokšta teikti paskolas. D.Trumpas nori nutraukti Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą tarp JAV, Kanados ir Meksikos, o Xi Jinpingas teigia, kad pasaulio ekonomika yra didelis vandenynas, iš kurio pasitraukti negali nė viena šalis.
Kinija turi keletą didelių problemų. Taršos krizė skatina Kiniją remti kovą su visuotiniu atšilimu. Dėl vieno vaiko politikos, kurios atsisakyta tik 2015 m., šalies visuomenė ėmė senėti dar iki tol, kai iš besivystančios valstybės ji taps išsivysčiusia šalimi, o tai reiškia, kad ilgalaikis augimas sulėtės. Pastaruoju metu Kinija sugeba palaikyti 6–7 proc. metinio augimo tempą tik intensyviai skatindama ekonomiką kreditais.
Tarptautinis valiutos fondas nurodė, kad vienas iš didžiausių pavojų pasaulio ekonomikai yra tikimybė, kad subliukš Kinijos kredito burbulas. Tačiau tai grėsmė ir Xi Jinpingo vidaus politikai, nes, jei šalies ekonomikos augimas smarkiai sulėtėtų, tai paskatintų nedarbo augimą ir politinį nestabilumą. Tačiau ir JAV turi silpnybių, o D.Trumpo bravūra neatrodo labai įtikinama. Greičiausiai tai nepadarys įspūdžio ir Xi Jinpingui.
Praėjo 70 metų nuo tada, kai TVF pradėjo savo veiklą. Vašingtonas ėmėsi iniciatyvos kurti daugiašalių institucijų tinklą, siekdamas užkirsti kelią XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonomikos žlugimui ir kraštutinio nacionalizmo plitimui. JAV ekonominė galia reiškė, kad iš esmės Jungtinės Valstijos pasiekdavo viską, ko tik pageidaudavo.
1947 m. JAV paskelbė Maršalo planą, kad padėtų atkurti suniokotą Europos šalių ekonomiką. Tuometinį Jungtinių Valstijų dosnumą lėmė ne tik labdaringi tikslai. JAV įmonėms reikėjo užjūrio rinkų, kurių klientai turėtų pakankamai pinigų Jungtinių Valstijų produktams pirkti; be to, tuometinis JAV prezidentas Harry Trumanas norėjo paramos gavėjus Vakarų Europoje sujungti į karinę sąjungą, kuri priešintųsi Sovietų Sąjungos grėsmei.
Xi Jinpingo „Juostos ir kelio“ iniciatyva yra šiuolaikinė Maršalo plano versija, kuria siekiama finansuoti infrastruktūros projektus visoje Azijoje. Projekto sausumos maršrutas driekiasi išilgai senojo Šilko kelio, o jūrinis kelias per Afrikos pakrantę ir Sueco kanalą jungia Indijos vandenyną ir Viduržemio jūrą.
Siekdama užtikrinti, kad ekonomika atsigautų po finansų krizės, kuri kilo prieš dešimtmetį, Kinija investavo į pramoninius pajėgumus, kurių šaliai iš tiesų nereikėjo. Todėl dabar Kinija siunčia plieną ir cementą į užsienį ir taip užtikrina, kad jos fabrikai veiktų, o darbuotojai būtų patenkinti, rašoma theguardian.com.
„Juostos ir kelio“ iniciatyva yra didelio masto įsipareigojimas. Šalys neprivalo prisijungti prie Kinijos karinės sąjungos, kad galėtų pasinaudoti dalyvavimo iniciatyvos projektuose teikiamais privalumais, tačiau Kinija tikisi, kad tai neišvengiamai paskatins tarpusavio prekybos ir politikos ryšių stiprėjimą. Atrodo, kad D.Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos nebeturi noro taikyti švelniąją galią, o Xi Jinpingas rodo, kaip tai reikia daryti.
Žinoma, JAV tikrai neprarado pasaulinės supervalstybės statuso – toli gražu. Kinijai dar teks daug nuveikti, kol ji prilygs JAV pagal pajamas vienam gyventojui ir karines išlaidas, t. y., pagal rodiklius, kurie yra iš tiesų svarbūs. Prognozės tų, kas tvirtino, kad JAV laukia nuopolis, vis nepasitvirtina.
Tačiau tai nepanašu ir į padėtį XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Nikitos Chruščiovo kosmoso programa Jungtinėse Valstijose sukėlė nepagrįstą baimę, kad Sovietų Sąjungos ekonomika ėmė sparčiai augti. Neįtikėtinai spartus Kinijos augimas reiškia, kad ji gali užtikrinti tokį gyvenimo lygio augimą, kokio Rusija per Šaltąjį karą negalėjo sau leisti.
Nuo tada, kai XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje Deng Xiaopingas pradėjo Kinijos ekonominę transformaciją, daugiau kaip 500 milijonų žmonių išsivadavo iš skurdo. Dviračius pakeitė automobiliai; auga pieno produktų vartojimas, nes vis daugiau žmonių įperka šaldytuvus.
Neseniai pasirodžiusios nuotraukos, kuriose jaunos moterys Tiananmenio aikštėje darosi asmenukes savo išmaniaisiais telefonais, yra akivaizdus ženklas, kad 2017 m. Pekinas – tai ne Maskva 1957 m. Persitvarkiusi iš agrarinės į pramoninės ekonomikos valstybę, Kinija vis daugiau dėmesio skiria aukštųjų technologijų sektoriams, kuriuos anksčiau kone savinosi turtingosios Vakarų valstybės.
Pirmą kartą nuo Sovietų Sąjungos žlugimo daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus Kinija meta iššūkį Jungtinėms Valstijoms, ir tas iššūkis yra daug didesnis. Padėtį komplikuoja tai, kad D.Trumpas atmeta daugiašalę sistemą, kurią kūrė ir diegė buvę Baltųjų rūmų šeimininkai. Keturis dešimtmečius Kinija buvo susitelkusi į vidaus iššūkius, susijusius su ekonomikos augimu. Per tą laiką buvo daug spėlionių dėl to, kada ji ims siekti aktyvesnio vaidmens pasaulio arenoje. Tas metas jau atėjo.
