61-erių T.Palmeris jau daugiau nei keturis dešimtmečius keliauja po pasaulį ir skleidžia libertarizmo bei klasikines liberalias idėjas.
Dar prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai šis Vokietijoje gimęs autorius aktyviai veikė Rytų Europoje. Atstovaudamas George'o Masono universiteto Humanistikos studijų institutui, T.Palmeris važinėjosi po šalis už Geležinės uždangos.
Oficialiai jis ten rengė seminarus, bet taip pat į komunistinės cenzūros prispaustus kraštus vežė knygas, dolerius grynaisiais, kopijavimo ir fakso aparatus. T.Palmeris veikė iš Austrijos sostinės Vienos.
Dabar jo būstinė, žinoma, Amerikoje, tačiau ekspertas daugybę dienų per metus praleidžia užsienyje, kur susidomėjusiems pasakoja apie laisvės idėją, būtinybę ją puoselėti ir ginti nuo vis grėsmingesnių pavojų.
„JAV praleidžiu galbūt trečdalį metų. Tiesa, mano katė turi butą Vašingtone ir leidžia man ten apsistoti“, – interviu 15min teigė T.Palmeris.
Vasario pradžioje T.Palmeris nevyriausybinės organizacijos „Vilnius Students for Liberty“ kvietimu lankėsi Vilniuje, kur pasakojo apie pastaraisiais metais pastebimą vadinamųjų „alternatyvių dešiniųjų“ (alt-right) fenomeną ir jų keliamą grėsmę laisvoms visuomenėms.
Alternatyvūs dešinieji, kuriuos kritikai neretai pavadina tiesiog neonaciais, bent Amerikoje į antraštes pakliuvo per 2016 metų JAV prezidento rinkimų kampaniją ir jau po Donaldo Trumpo pergalės.
Į politiką įsibrovė tribalizmas
– Atvykote į Vilnių pakalbėti apie populizmo iššūkį Vakarams. Apie populistus dabar kalbama daug. Ką jūs, kaip libertaras, galite apie juos pasakyti?
– Manau, kad iškilo judėjimas, kuris nusitaikė į institucinius laisvų visuomenių pamatus. Šis judėjimas tuo pačiu atgaivino idėjas, kurių tikėjausi per savo gyvenimą nebeišgirsti.
T.Palmeris: „Iškilo judėjimas, kuris nusitaikė į institucinius laisvų visuomenių pamatus. Šis judėjimas tuo pačiu atgaivino idėjas, kurių tikėjausi per savo gyvenimą nebeišgirsti.“
Galvojau, kad jos buvo palaidotos 1945-aisiais, bet dabar tokias idėjas matome ir Europos politikoje, ir JAV.
Be to, labai aktyviai vykdomas ideologinis ir informacinis karas – prieš taikų žmonių gyvenimą kartu. Šį karą gausiai finansuoja Kremlius.
Tokios skirtingos jėgos susivienijo, nors dar prieš 4–5 metus to nebuvo galima nuspėti.
Tačiau esame, kur esame, o šis naujas sąjūdis skaudžiai žaloja politines sistemas daugelyje šalių. Mums svarbu išgyti, paskatinti intelektualinį, kultūrinį ir institucinį liberalių vertybių atgaivinimą.
Turime nustumti šį populistų žygį, kuris pasiekė jau ir JAV Baltuosius rūmus, taip pat – Prancūziją, Vokietiją.
– Minite Ameriką. Koks šiandien yra populizmas JAV? Sakote, kad populistai pasiekė ir Baltuosius rūmus, o omenyje, žinoma, turite Donaldą Trumpą. Bent jau man asmeniškai jo kampanija buvo visiškai nerespublikoniška.
Juk respublikonai paprastai pasisako už didesnę asmeninį laisvę, galimybę rinktis, laisvąją rinką, ribotą vyriausybę. O Trumpo kampanija buvo visai kitokia – joje įžvelgiau dešinės kolektyvizmo, netgi savotiško krikščioniško socializmo. Ar sutinkate?
– Terminai visiškai teisingi – į Amerikos politiką įsibrovė tribalizmas. Labai aršus, piktas tribalizmas. Kaip socialiems primatams mums labai rūpi tai, kas, pavyzdžiui, yra alfa patinas. Tiesa, mes turime ir protus bei galime vertinti kritiškai.
O per prezidento rinkimų kampaniją, manau, kritinis mąstymas sustojo – elgesys tapo neracionaliu. Tokio tribalizmo pavyzdys – tarptautiniai prekybos susitarimai.
Prieš 2016-uosius apklausos rodė, kad dauguma respublikonų rinkėjų tokiems susitarimams pritarė, o demokratai jiems priešinosi. Persikelkime į 2017-uosius, ir pozicijos visiškai apsikeitė vietomis.
Nors nebuvo jokių gilių diskusijų, pasikeitė karo vadas. Pasikeitė ir kita partija. Nebuvo jokio racionalaus pagrindo krypties pakeitimui – matėme tik tribalizmą. Turime suprasti, kad tribalizmas yra žmogaus elgesio dalis, galinti įkvėpti labai baisias išraiškas. Būtent todėl svarbus racionalumas.
Manau, kad Trumpo pergalė buvo juodosios gulbės įvykis (išskirtinis ir neprognozuojamas, – red.). Jei grįžtume į 2015-uosius, žmonės tuomet kalbėjo, kad respublikonai – puikios formos. Jie turėjo daug senatorių, gubernatorių – nuosaikių centro dešiniųjų.
Visuose debatuose, visose diskusijose dominavo Trumpas. 85 proc. žiniasklaidos dėmesio buvo skirta būtent jam. Jam užteko kalbėti nesąmones.
O Hillary Clinton niekas nemėgo. Tačiau respublikonų problema buvo tai, kad pirminiuose rinkimuose dalyvavo 15 gubernatorių ir senatorių, vienas buvęs smegenų chirurgas, kurio mintys apie Egipto piramides tiesiog glumino, ir realybės šou žvaigždė bei profesionalus chuliganas.
Visuose debatuose, visose diskusijose dominavo Trumpas. 85 proc. žiniasklaidos dėmesio buvo skirta būtent jam. Jam užteko kalbėti nesąmones.
Tad, pavyzdžiui, Teksaso ar Floridos gubernatorius paskelbia kokį nors dokumentą apie imigraciją, energetiką, mokesčius, galbūt teisingą, galbūt ne, o žiniasklaida to nė nepamini. Trumpas pasako ką nors skandalingo, ir jo žodžiai sukasi žiniose kitas 24 valandas.
Beje, taip bus tol, kol Trumpas bus prezidentas. Kiekviena diena bus beprotybės karuselė. Galbūt jis pasišaipys iš Indijos premjero akcento ar iš Xi Jinpingo akcento – tai tęsis.
Kitaip tariant, respublikonų pusėje buvo per daug normalių kandidatų. Taip pat svarbu tai, kad Trumpas nugalėjo dėl 79 tūkst. 646 balsų trijose valstijose. Aišku, jis nugalėjo teisėtai, bet jo pergalė buvo labai, labai minimali.
Aišku, aš tikrai nesu Clinton gerbėjas. Tiek Hillary, tiek Trumpo reitingai buvo labiau neigiami nei teigiami – man atrodo, kad taip buvo pirmą kartą nuo to laiko, kai Amerikoje buvo pradėta vykdyti politines apklausas.
Krikščionys D.Trumpui plojo atsistoję
– Tuomet taip pat skaičiuota, kad Bernie Sandersas būtų įveikęs Trumpą, jei rinkimuose būtų dalyvavęs jis, o ne Hillary.
– Taip, o Clinton tikriausiai būtų įveikęs bet kuris respublikonų kandidatas. Hillary pozicijos buvo labai silpnos. Keista buvo tai, kad demokratai nominavo vienintelę kandidatę, kuri negalėjo įveikti net Trumpo, o respublikonai nominavo asmenį, kuris turbūt vienintelis negalėjo sutriuškinti Clinton.
Abu didžiųjų partijų kandidatai buvo labai nepatrauklūs rinkėjams. Na, bet taip jau atsitiko, o dabar Trumpas bando sutvirtinti savo rinkėjų bazę.
Panašu, kad tokių rinkėjų, kurie paskui Trumpą sektų absoliučiai visur, dalis siekia 35–40 proc. Jis pats per rinkimų kampaniją gyrėsi, kad galėtų įeiti į „Times“ aikštę Manhatane ir ką nors nušauti, o žmonės vis tiek jį mylėtų.
Tiesa, tuo pat metu daug žmonių, kurie 2016-aisiais užsidengė akis ir balsavo ne tiek už Trumpą, kiek prieš Clinton, dabar nuo jo nusisuko. Tačiau tas MAGA („Make America Great Again“) branduolys niekur nedingsta.
Nuo Trumpo tokių žmonių neatbaidytų absoliučiai niekas – kad ir ką jis pasakytų ar padarytų. Pavyzdys – vadinamieji vertybiniai rinkėjai. Kalbu apie tuos, kurie eina į bažnyčią ir teigia, kad jiems balsuojant svarbiausia moralė.
Kas paskatino tokius rinkėjus balsuoti už šlykščiausią, amoraliausią, vulgariausią, grubiausią kandidatą ir ploti jam atsistojus?
Trumpas, dar prieš laimėdamas respublikonų nominaciją, kreipėsi į šią vertybinių rinkėjų koaliciją. Su šiais rinkėjais bendravo ir kiti kandidatai, skirtingai nei Trumpas, žinantys bent vieną ar dvi Biblijos eilutes. Bet Trumpui jie, šie aistringi krikščionys, plojo atsistoję!
Plojo žmogui, kuris yra gyręsis, kad gali prieiti prie moters ir čiupti jai už genitalijų. Trumpas yra sakęs, kad tai klastotė, taip pat – kad tai rūbinės kalbos. Pone Trumpai, pasirinkite: arba viena, arba kita.
Trumpas savo knygoje taip pat gyrėsi, kad gyvendamas santuokoje miegojo su kitomis ištekėjusiomis moterimis. Taip, žmonės per savo gyvenimą pridaro visko, bet jie dažniausiai tuo nesigiria – knygoje.
Ir štai už tokį žmogų balsavo Amerikos krikščionys, vertybiniai politikai. Juk tai tiesiogiai kertasi su visomis jų deklaruojamomis vertybėmis. Tad būtina klausti, kodėl? Taip, vėliau jau kovojo Trumpas ir Clinton, bet prieš tai Trumpas kovojo su gubernatoriais iš Viskonsino, Floridos ar Teksaso.
Kas paskatino tokius rinkėjus balsuoti už šlykščiausią, amoraliausią, vulgariausią, grubiausią kandidatą ir ploti jam atsistojus?
Respublikonų strategija savižudikiška
– Galbūt galima sakyti, kad Trumpo iškilimą nulėmė pasikeitimai pačioje Respublikonų partijoje? Juk maždaug 2010 metais į areną įžengė Arbatėlės judėjimas, kurio daugelis atstovų turėjo keistų ir radikalių idėjų, o šis dešiniųjų sparnas Kongrese toliau plečiasi. Ar Trumpas – tokių naujųjų politikų kandidatas?
– Nemanau. Taip pat nemanau, kad tiksliai suprantama, ką reiškia Arbatėlės judėjimas. Jis iškilo, kai amerikiečiai ėmė reikšti nepasitenkinimą finansiniu didelių kompanijų gelbėjimu. Jie klausė, kodėl turi mokėti mokesčius, kuriais gelbėjamos pačios į bėdą pakliuvusios įmonės.
T.Palmeris: „Žiniasklaida Arbatėlės judėjimo sąvoką pritaikė visiems keistesniems Kongreso respublikonams, ir tai klaida, tačiau tokių keistuolių tarp dešiniųjų vis tiek labai daug, vis daugiau.“
Judėjimas iš pradžių buvo nešališkas, nepriklausė nei demokratams, nei respublikonams, o jo tikslai buvo logiški.
Tačiau ilgainiui žiniasklaidoje Arbatėlės judėjimas tapo sinonimu viskam, kas kažkam nepatinka Respublikonų partijoje.
Tad jei koks nors išprotėjęs kandidatas eitų į rinkimus ir aiškintų, kad vaikų nereikia mokyti evoliucijos, žiniasklaida jį vadintų Arbatėlės judėjimo atstovu. Spaudai Arbatėlės judėjimas tapo paniekinančiu terminu, apibūdinančiu populizmą.
Vis dėlto visi tie žmonės, kurie keikia imigrantus ir panašiai, visiškai nesusiję su Arbatėlės judėjimu, kuris labiau reiškė pyktį dėl turtuolių gelbėjimo planų.
Politinio poveikio anuomet būta, bet dabar jis prislopęs. Dabar mes matome pikto populizmo protrūkį. Aišku, tarp populistų yra ir Arbatėlės judėjimo narių, bet tai ne vienas ir tas pats.
– Paklausiu kitaip: taip, žiniasklaida Arbatėlės judėjimo sąvoką pritaikė visiems keistesniems Kongreso respublikonams, ir tai klaida, tačiau tokių keistuolių tarp dešiniųjų vis tiek labai daug, vis daugiau.
– Taip, tai tiesa. Labiausiai populistiški, natyvistiniai, ksenofobiški žmonės dabar iš tiesų pabudinti. Anksčiau dalis respublikonų, pavyzdžiui, Jebas Bushas, įdėdavo labai daug pastangų ryšių su ispanakalbiais rinkėjais mezgimui. Dabar tokį darbą galima išmesti į šiukšlių dėžę.
Tokių nuosaikių respublikonų, kurie norėjo tapti visos Amerikos partija, investicijoms labai rimtai pakenkta.
Senatorius Jeffas Flake'as iš Arizonos rinkimuose jau nebedalyvaus, tad nepabijojo pasakyti Trumpui, kad jis stengiasi įsiteikti vis mažėjančiam rinkėjų sluoksniui. Kad Respublikonų partijai tokia strategija yra savižudikiška.
Be to, Trumpas net nėra respublikonas. Jis ilgai buvo demokratas. Jis – trumpistas. Jam tiesiog nerūpi. Jam nerūpi Amerikos ateitis, jam visą laiką rūpi tik Donaldas Trumpas ir jo verslai. Jis yra tikras sociopatas.
Visa tai padarys didelę žalą Respublikonų partijai. Aš nesu demokratas, nesu respublikonas, bet norėčiau politinės sistemos, kur egzistuotų lojali opozicija, kuri nebūtų demonizuojama ir vadinama išdavikiška.
Normalesnė sistema, kurioje, skirtingai nei dabar, būtų diskutuojama, labai praverstų. Dabar debatų nėra, o tai pastebėjome kalbant apie mokesčių reformą.
Pastaroji, beje, nebuvo nereikalinga. Korporacijos Amerikoje labai gausiai apmokestintos, tad iš tiesų protinga palengvinti naštą.
– Aišku, kritikos buvo, ypač iš nepriklausomų tyrėjų? Gerai, mokesčiai dabar sumažėja daugeliui amerikiečių, bet vėliau jie vidurinei klasei tampa didesni nei dabar, ar ne?
– Nemanau, kad taip nutiks. Problemų, aišku, yra, ypač dėl ilgalaikių įsiskolinimų. Tai rimta, nes Vašingtonas nebekalba apie išlaidavimą. Tačiau korporatyviniai mokesčiai buvo tikrai per dideli.
Įdomu tai, kad demokratų tyrimų centrai ir institutai sutiko, jog reikia mažinti mokesčius verslui. Niekas nesiginčijo. O Kongrese? Nė vieno balso iš demokratų mažumos.
Įdomu tai, kad demokratų tyrimų centrai ir institutai sutiko, jog reikia mažinti mokesčius verslui. Niekas nesiginčijo. O Kongrese? Nė vieno balso iš demokratų mažumos.
Kai JAV prezidentas buvo Ronaldas Reaganas ir buvo balsuojama dėl mokesčių reformos, už ją balsavo daug demokratų, o senatorius Billas Bradley iš Naujojo Džersio – demokratas – buvo vienas pertvarkos iniciatorių.
Tada nebuvo balsuojama grynai pagal partines linijas. Tačiau Trumpo stilius yra demonizuoti opoziciją, pulti žiniasklaidą, todėl vietoj diskusijų turėjome tai, ką turėjome. Galima kaltinti demokratus, bet būtina prisiminti, kad Trumpas nė nesistengė su jais bendrauti, juos įžeidinėjo.
Kongreso nariai, kurie buvo pratę prie kontaktų su priešinga stovykla, buvo ignoruojami. Trumpui nerūpi institucijų funkcionalumas. Jam įdomus tik jis pats, ir viskas.
B.Obama elgėsi kaip J.Cezaris
– Esate kalbėjęs apie vadinamąjį visuomenės viduriuką. Yra dešiniųjų kolektyvizmas, yra kairiųjų kolektyvizmas, o vidurys – žmonės, kurie nori gyventi kartu taikiai – traukiasi. Žmonės pavargę, pusė amerikiečių net neina balsuoti.
– Ir žmonės įstumiami į tokią padėtį, kai turi pasirinkti pusę, kuriai mažiausiai nepritaria, nes kita pusė irgi į juos taikosi. Yra geras pavyzdys.
Kai kurie Respublikonų partijos elementai ėmė kalbėti apie „šėtonišką homoseksualumą“. Pamenate Roy Moore'ą? Jis toks keistas. Tokia retorika nuvylė atvirus, tolerantiškus, neapykantos neapimtus žmones.
Tokie žmonės – ir aš nekalbu apie homoseksualus – apsisprendė nebebalsuoti už respublikonus. Tas pats nutiko su ispanakalbiais rinkėjais, kuriuos susigrąžinti bus labai sunku. Tas pats – su iš Azijos kilusiais amerikiečiais.
Rinkėjų elgsena keičiasi. Balsuojama ne tik už dolerius. Trumpui bus sunku išlaikyti rinkėjus.
Tiesa, yra ir kita pusė. Aš manau, kad dalis respublikonų valdomo Kongreso sprendimų ekonomikos srityje yra naudingi JAV ūkiui. Respublikonai daug kalba apie dereguliaciją, ir nors ji didžiąja dalimi atvejų nevyksta, valdantieji pristabdė Baracko Obamos laikais pagreitį įgavusį prezidentinių įsakų vajų.
T.Palmeris: „Respublikonai pristabdė Baracko Obamos laikais pagreitį įgavusį prezidentinių įsakų vajų.“
Tie įsakai tiesiog smaugė ekonomiką – verslininkams reikėjo tvarkyti begalybę popierių. Kurti gerovę tokiomis sąlygomis labai sunku. O mokesčių reforma iš esmės bus naudinga, be to, pagaliau baigiasi atsigavimo laikotarpis ir nuo Obamos metodų pereiname prie respublikonų metodų.
Trumpas tų sprendimų nesupranta, bet Kongresas juos vykdo ir vykdys. Dėl politikos, dėl Trumpo pastangų sutelkti baltųjų tapatybės apsėstus rinkėjus – laikas parodys.
Dar pridursiu, kad MAGA buvo labai efektyvus švilpukas šunims. Jo garsą girdi šunys, bet kiti – ne.
– Grįžkime prieš Obamos ir jo prezidentinių įsakų. Tokių dokumentų daug pasirašo ir Trumpas, bet jis dažniau pervadina gatves, aikštes ar muziejus. Juk Obama galbūt turėjo gerų norų, bet demokratų laisvę ribojo respublikonai, kurie viską blokuodavo?
– Bet problema buvo tai, kad jis (Obama, – red.) sakydavo, jog jį blokuoja, o Konstitucijos ekspertai, atvirkščiai, aiškino, jog būtent taip turi veikti „valdžios sulaikymo ir atsvaros“ (checks and balances) principai.
Obama sakydavo, kad Kongresas jį blokuoja. Bet juk Kongresas leidžia įstatymus, o prezidento administracija juos vykdo. Tai buvo įžūlus, cezariškas elgesys – mane, imperatorių, blokuoja! Man tai labai nepatiko.
O tuomet Obamos atsakas buvo grynai diktatoriškas. Suprask, Kongresas nepriima įstatymų pagal mano pageidavimus, bet aš turiu telefoną ir rašiklį. Tai iš esmės buvo karas prieš įstatymus, prieš Konstituciją.
Čia vėl galima kalbėti apie tribalizmą – demokratai tuomet tylėjo, nes Obama buvo jų prezidentas. Dabar, kai nusikalba Trumpas, respublikonai tyli, o pyksta jau demokratai. Staiga demokratai atrado „valdžios sulaikymo ir atsvaros“ sistemą.
Faktas toks, kad Demokratų partija turi prisiimti dalį kaltės dėl autoritarinės sistemos iškilimo. Demokratai galvojo, kad toks žmogus kaip Trumpas negali būti išrinktas prezidentu. Tikiuosi, kad jie viską gerai apgalvos ir įvertins, kokia svarbi Konstitucija – ne tik valdžia.
Kai remi įstatymą ar kokį kitą sprendimą, būk tikras, kad dėl jo būtum patenkintas, kai valdžioje bus tavo priešas. Jei manai, kad idėja bloga, neremk jos.
Žalingas socialinis klimatas
– Amerikoje visuomenė labai susiskaldžiusi. Dar šeštajame dešimtmetyje skirtingų partijų atstovai Senate kartu vakarieniaudavo, išgerdavo bare, šnekučiuodavosi, parūkydavo cigarų. Žmonės pasitikėjo valdžia.
Tuomet buvo labai audringi 1965-ieji, ir pasitikėjimas vyriausybe smarkiai smuko. Dabar, švelniai tariant, galbūt net baisu, nes respublikonai ir demokratai tiesiog nebesikalba. Ką daryti? Kas turi įvykti, kad dialogas atsinaujintų?
– Jūs galite paskaityti ir man didelį nerimą sukėlusią Charleso Murray knygą „Coming Apart“. Knyga labai niūri.
Ch.Murray aiškina, kad Amerikos visuomenė skilo ir kad iškilo tokia klasių sistema, kokios šalis anksčiau nebuvo mačiusi. Jis kalba apie iš esmės meritokratinę sistemą, kuri „suranda“ talentus ir įkiša juos į koledžą.
Tai reiškia, kad tie žmonės koledže sutinka kitus žmones, kurie panašūs į juos. Jie įsimyli, susilaukia vaikų, kurie irgi keliauja į koledžą.
Bet kita visuomenės pusė nuo proceso atkirsta. Autorius, tiesa, žvelgia tik į baltųjų Ameriką, bet esmė tokia pati – visuomenė skyla ją vertinant pagal tai, ar baigei tik vidurinę mokyklą (ar net jos nebaigei), ar baigei aukštesnius mokslus.
Holivude, jei nori parodyti, kad kuris nors personažas yra kvailas, papuoši jį kaimietišku akcentu ir pavaizduoji jį kaip pajuokos vertą prasčioką.
Ta visuomenės dalis, kurios atstovai mokėsi tik mokykloje, jaučiasi atitrūkusi nuo dalies, kuri mokėsi koledže ar universitete. Skirtumas akivaizdus – tokie žmonės susilaukia nesantuokinių vaikų, gauna daugiau pašalpų, jie renkasi ilgalaikį nedarbą.
O turintieji universitetų baigimo pažymėjimus turi mažiau vaikų, rečiau skiriasi, ilgiau gyvena santuokoje. Ch.Murray taip pat teigia, kad abi šios pusės nesikalba viena su kita. Jos žiūri skirtingas televizijas, eina į skirtingus restoranus.
Tai jau yra dvi skirtingos visuomenės, o tendencija įsismelkė ir į politiką. MAGA buvo žinia būtent žmonėms, kurie jaučiasi negerbiami visuomenės nariai. Jei atvirai, elitas tikrai jų negerbia!
Holivude, jei nori parodyti, kad kuris nors personažas yra kvailas, papuoši jį kaimietišku akcentu ir pavaizduoji jį kaip pajuokos vertą prasčioką.
Manau, kad ar Holivude, ar žiniasklaidoje būtų normalu tyčiotis iš religijos, tačiau, regis, tapo įprasta ir kone reikalinga šaipytis iš į bažnyčią sekmadieniais nuolat einančių evangelikų. Žmonės negali pakęsti tokių pašaipų.
Be to, universitetų miesteliuose išbujojo politinio korektiškumo reiškinys, kuris išties siutina ir atstumia didelę visuomenės dalį.
Kairieji kultūroje ir akademiniame pasaulyje, manau, yra iš dalies atsakingi už populistinio dešiniųjų kolektyvizmo suvešėjimą. Juk viena tapatybės politikos forma sukelia kitą. Tai jokia staigmena.
– Sakote, kad žmogui neretai nepaliekama erdvės, kad jis spaudžiamas iš visų pusių?
– Teigiu būtent tai. Tarkime, jaunas žmogus iš Ohajo valstijos pietų, kilęs iš darbininkų šeimos, pagaliau prasimuša į koledžą. Bet ten jis yra užpuolamas kaltinimų, kad yra privilegijuotas baltasis, kad yra tikras tironas.
Universitetų miesteliuose išbujojo politinio korektiškumo reiškinys, kuris išties siutina ir atstumia didelę visuomenės dalį.
Tokį jaunuolį dažnai puola žmonės, kurių tėvai ir seneliai irgi studijavo koledže, bet jie teigia, kad yra aukos. Žinoma, kad tokį puolimą žmonės niekina.
Pernai, porą savaičių po to siaubingo neonacių žygio su deglais Šarlotstvilyje, kalbėjausi su labai mielu Virdžinijos universiteto profesoriumi – išties kraštutiniu kairiuoju. Pradėjome diskutuoti apie alternatyvių dešiniųjų fenomeną.
Po kurio laiko įspėjau jį, kad greičiausiai jį supykdysiu, ir pasakiau, jog akademinė kairė turi prisiimti dalį atsakomybės už visuomenės supriešinimą ir daugybės žmonių nustūmimą dešiniojo populizmo link.
Profesorius atkirto: „Tai yra su*ista nesąmonė!“ Bet aš toliau manau, kad akademinė kairė perlenkė lazdą su tapatybės politika.
Šiaip man juokinga, kai mano amžiaus žmonės aiškina žinantys, ką ir kaip galvoja dabartinis jaunimas. Vis dėlto man susidaro įspūdis, kad daug jaunuolių, išgirdę neva netinkamą žodį ar prielinksnį, griebs tave už gerklės. Toks socialinis klimatas nėra sveikas.
