„Vakar pasakiau žmonai, kad dėl vaikų stočiau prieš kulką“, – susirinkime kalbėjo pradinės mokyklos mokytojas Robertas Parishas.
Po praeitos savaitės atakos, kurios metu žuvo ir trys mokyklos darbuotojai, R.Parishas teigė „galvojantis apie tai visą laiką“.
Vis pavojingesnis darbas
Mokytojai visoje šalyje bando prisiimti jiems tenkančius vaidmenis – nuo pedagogo iki asmens sargybinio. Jie svarsto, ar pavojaus atveju klasėse būtų rasta tinkama įranga, ar jie būtų pasiruošę stoti prieš kulką.
Pastarosiomis dienomis mokytojai kreipėsi į Kongresą su raginimu uždrausti puolamuosius ginklus. Pedagogai taip pat kreipėsi į vietos įstatymų leidėjus, siūlančius, kad mokytojai ugdymo įstaigose su savimi turėtų šaunamuosius ginklus.
C.Collett: „Ar turėčiau ištuštinti spintą, išmesti lentynas ir joje paslėpti vaikus? Ar geriau tiesiog užbarikaduoti duris? Ar galiu perstumdyti baldus taip greitai? Ar turėčiau prašyti vaikų pagalbos?“
Visų JAV mokytojai dalyvavo vietos protestuose, kartu su mokiniais peržiūrėjo saugumo planus. Vakarais pedagogai su šeimos nariais ir draugais kalbėjo apie naują realybę: anksčiau buvę taip toli nuo gyvybei kylančios grėsmės, jie tapo itin pažeidžiami – kaip policininkai ar ugniagesiai.
„Įsivaizdavau, kaip tai atrodytų, ir man pasidarė bloga, – sakė 28 metų amžiaus šeštokų mokytoja Catherine Collett iš Šiaurės Virdžinijos. Pastarosiomis dienomis ji apgalvojo tūkstančius siaubą keliančių scenarijų. – Ar turėčiau ištuštinti spintą, išmesti lentynas ir joje paslėpti vaikus? Ar geriau tiesiog užbarikaduoti duris? Ar sugebėčiau taip greitai perstumdyti baldus? Ar turėčiau prašyti vaikų pagalbos?“
Daugybė mokytojų teigia negalėję įsivaizduoti vieną dieną spręsiantys tokius klausimus. Anksčiau jiems rūpesčių kėlė testų rezultatai, elektroniniai laiškai tėvams, prievolė prižiūrėti mokinius autobuse ar koridoriuose. O kur dar nauji sertifikatai, susirinkimai?
Vis dėlto po dešimtis gyvybių nusinešusių išpuolių jie ima pergalvoti savo atsakomybes.
„Kai pradėjau dirbti mokytoju, maniau, kad tiesiog mokysiu“, – sakė 36 metų amžiaus matematikos mokytojas Jose Luisas Vilsonas iš Niujorko. Dabar jis tapo žmogumi, kuris nelaimės atveju pirmasis turi sureaguoti į užpuoliką.
56 metų amžiaus statistikos mokytoja Bo Greene iš Bar Harboro pasakoja, kad net ramaus jos rajono mokykloje praeitais buvo sustiprintas pasirengimas pavojingoms situacijoms.
Kelias dešimtis metų dėstanti moteris teigė, kad tai – labai nemalonu.
„Niekada nebuvo nieko panašaus, – sakė B.Greene. – Vykdavo tik paprasčiausios priešgaisrinės pratybos.“
Ar paaukotų gyvybę?
Tokios mokytojų kalbos garsiausios Brauardo apygardoje, kurioje ir įvyko kruvinas išpuolis. Stoneman Douglas mokykla – viena iš daugiau nei 300 čia esančių ugdymo įstaigų, o išpuolį įvykdęs Nikolas Cruzas – vienas iš maždaug 270 tūkst. mokinių.
N.Cruzą anglų kalbos mokiusi Laurel Holland pasakojo, kad didelėse valstybinėse mokyklose mokytojai yra tiesiog nepajėgūs atsižvelgti į kiekvieno mokinio istoriją ir žinoti, kokių problemų jie turėjo praeityje.
L.Holland teigimu, vien šiemet ji mokė daugiau nei 150 mokinių.
„Nepakanka laiko“, – sakė ji.
Anot L.Holland, N.Cruzo atveju buvo akivaizdu, kad kažkas negerai. „Jis nedirbo ir nesutarė su kitais. Buvau išsigandusi“, – sakė ji.
Galiausiai L.Holland pranešė apie jį administracijai, N.Cruzas buvo nušalintas nuo jos pamokų.
Šeštadienį susirinkime mokytojai svarstė, kaip užkirsti kelią dar vienam išpuoliui. Jie kalbėjo, kad norėtų klasėse turėti golfo ir beisbolo lazdų, neperšaunamų liemenių.
E.Sundin: „Man įdomu iš šių žmonių sužinoti, kiek Nikolasų jie turi savo mokyklose. Mūsų mokykloje yra vienas.“
Taip pat pedagogai tarėsi, kaip išpuolio metu jie turėtų nukenksminti žudikus.
„Man įdomu iš šių žmonių sužinoti, kiek Nikolasų jie turi savo mokyklose. Mūsų mokykloje yra vienas“, – sakė 48 metų amžiaus mokytojo asistentė Elizabeth Sundin.
R.Parishas iš Brodvju pradinės mokyklos svarstė, ką daryti su klasės durimis, kai atakos metu koridoriuje yra likęs mokinys. „Ar įleisti vaiką, ir galbūt už jo esantį užpuoliką? Ar neįleisti ir taip išgelbėti visą klasę? Negaliu priimti tokio sprendimo“, – sakė jis.
61 metų amžiaus Bruce'as Klasneris iš Evargleidso vidurinės mokyklos svarstė, kodėl nėra sukurta trumpųjų žinučių sistema, per kurią atakos atveju būtų atsiunčiamos instrukcijos.
„Aš mokau juos Holokausto. Mokau juos apie Januszą Korczaką, kuris į dujų kamerą nuėjo su savo vaikais (prižiūrimais našlaičiais – red.), nes nenorėjo jų palikti. Kai tai (šaudynės – red.) nutiko, mano vaikai klausė, ar aš dėl jų paaukočiau gyvybę“, – šaukė B.Klasneris.
Anot B.Klasnerio, jis atsakė, kad tai padarytų nė neabejodamas.
Kampe sėdėjusi 35 metų amžiaus Andrea Suarez iš Westpine vidurinės mokyklos nerimavo dėl specialiųjų poreikių turinčių mokinių, kurie garsiai triukšmauja. Vadinasi, beveik neįmanoma jų paslėpti.
A.Suarez: „Turiu problemų dėl miego. Galvoje vis girdžiu vaikų riksmus ir šūvius.“
A.Suarez teigimu, šiuo metu išpuolio atveju jie svarsto tokį planą: paslėpti vaikus spintoje, duoti jiems užkandžių. Tuo tarpu pati mokytoja turėtų atsistoti spintos priekyje ir rankoje laikyti aštrias žirkles.
„Turiu problemų dėl miego, – teigė A.Suarez, kurios keturi vaikai ragina ją pakeisti profesiją. – Galvoje vis girdžiu vaikų riksmus ir šūvius.“
O Jimas Gardas stovėjo lauke po palmėmis. 58 metų vyras mokytojauja jau 36 metus, šiuo metu jis dirba Stoneman Douglas mokykloje. Kai prasidėjo šaudynės, jis buvo matematikos klasėje – netoli nuo tos vietos, kurioje buvo nušautos dauguma aukų.
J.Gardas mokė N.Cruzą ir du žuvusius mokinius.
„Žinote, jei perversčiau visus savo universiteto konspektus – magistro, doktorantūros – esu tikras, kad nerasčiau kurso „Šaulys mokykloje 101“, – sakė jis.
Pirmadienį buvo pranešta, kad Stoneman Douglas mokyklos darbuotojai į ją galės sugrįžti savaitės pabaigoje. Pamokos ugdymo įstaigoje turėtų prasidėti antradienį – vasario 27 d.
Anot J.Gardo, daugeliui jo kolegų grįžimo į mokyklą idėja kelia nerimą.
„Noriu sugrįžti. Noriu sugrįžti pas savo vaikus. Nori sugrįžti į savo klasę. Noriu pamatyti vaikus. Noriu mokyti vaikus“, – pridūrė jis.
