Maždaug 110 paskutinių transporto priemonių, kuriomis važiuoja maždaug 500 karių, daugiausia – iš 1-osios artilerijos divizijos 3-iosios brigados, 7 val. 38 min. vietos (6 val. 38 min. Lietuvos) laiku kirto sieną.
Dabar Irake, kur kažkada 505-iose bazėse buvo dislokuota beveik 170 tūkst. JAV kariškių, liko tik pora šimtų amerikiečių karių, kurie saugo JAV ambasadą.
Pajėgų išvedimu baigiasi karas, kuris pareikalavo dešimčių tūkstančių irakiečių ir beveik 4,5 tūkst. amerikiečių karių gyvybių. Daug daugiau žmonių buvo sužeisti, o 1,75 mln. irakiečių turėjo palikti savo namus, nes po JAV vadovaujamos invazijos prasidėjo tarpkonfesinės nesantaikos kurstomas žudymas.
Kuveite lipdamas iš šarvuočio seržantas Duane'as Austinas sakė, kad būti išvykus iš Irako – „geras jausmas“.
„Buvo gana ilgi metai – jau laikas vykti namo“, – sakė jis.
Šis 27 metų vyras, dviejų vaikų tėvas, kuris ką tik baigė savo trečią pamainą Irake, pridūrė: „Tai truko ilgai, atvykimas ir išvykimas. Visiems mums buvo gana sunku. ... Grįžti (bus) maloni pertrauka, žinant, kad šiuo kartu tai baigėsi“.
Paskutinė transporto priemonių su JAV kariais grupė 2 val. 30 min. vietos laiku išvažiavo iš neseniai perduotos Imamo Ali bazės netoli Irako pietuose esančios Nasirijos ir, nuvažiavusi 350 km į pietus, pasiekė Kuveito sieną.
Kelias ėjo daugiausia dykuma; JAV pajėgos buvo sumokėjusios šiitų genčių šeichams, kad jie reguliariai tikrintų kelią ir kad jame nebūtų galima surengti jokių išpuolių.
Po penkių valandų kolona kirto prožektoriais apšviestą ir spygliuota viela pažymėtą Kuveito sieną.
„Aš didžiuojuosi – visi irakiečiai turėtų didžiuotis, kaip ir bet kurie kiti žmonės, kurių šalis buvo išvaduota, – Bagdade žurnalistams sakė 26 metų kepėjas Safa, kuris nenorėjo skelbti savo tikro vardo. – Amerikiečiai nuvertė Saddamą, bet po to mūsų gyvenimas ėjo atgal“.
Pajėgos išvedamos tokiu metu, kai šalyje atsinaujino politinė aklavietė – blokas „Iraqiya“, kuris per 2010 metų kovo rinkimus iškilo kaip daugiausia mandatų turinti politinė jėga ir kurį daugiausia remia šalies gyventojų mažumą sudarantys sunitai, pareiškė, kad protestuodamas prieš premjero Nuri al Maliki vykdomą sprendimų priėmimo centralizavimą boikotuoja parlamentą.
Tačiau šis blokas, kontroliuojantis devynis ministrų postus, nepasitraukė iš Irako nacionalinės vienybės vyriausybės, kuriai vadovauja šiitas N.al Maliki.
„Nebegalime tylėti dėl to, kaip valstybė yra valdoma, nes tai gramzdina šalį į nežinią“, – sakoma šeštadienį paskelbtame bloko pareiškime.
„Iraqiya“, kuri turi 82 vietas 325 vietų parlamente, nurodė, kad vyriausybės veiksmai, tarp kurių esą yra tankų ir šarvuočių atsiuntimas prie bloko vadovybės namų įtvirtintoje Bagdado „Žaliojoje zonoje“, „verčia žmones norėti atsikratyti centrinės valdžios stiprios rankos, kiek jiems tai leidžiama pagal konstituciją“.
Vietos valdžia trijose provincijose į šiaurę ir vakarus nuo Bagdado, kuriose gyventojų daugumą sudaro sunitai, ėmėsi veiksmų dėl autonomijos, panašios į tą, kokią turi kurdai Irako šiaurėje. Į tai N.al Maliki sureagavo piktai.
Taip pat lieka neišspręsti tokie svarbūs politiniai klausimai, kaip daugiausia valstybės reguliuojamos ekonomikos reforma ir įstatymas dėl pelningo energetikos sektoriaus reguliavimo ir organizavimo, jau nekalbant apie pavojingą teritorinį ginčą tarp arabų ir kurdų, susijusį su šalies šiaurėje esančiu naftininkų centru Kirkuku.
Išvedus JAV pajėgas baigiasi beveik devynerius metus trukusi amerikiečių kariškių misija Irake, prasidėjusi „sukrėtimo ir šiurpo“ kampanija 2003 metais Saddamui Husseinui nuversti. Iš pradžių daug kas Vašingtone manė, kad JAV pajėgos savo misiją Irake užbaigs per kelis mėnesius.
Tačiau tuo metu priimtus svarbius sprendimus vėliau daug kas kritikavo – kaip sukėlusius reakciją, kuri vėliau virto kruvinu arabų sunitų sukilimu. Ypač daug kritikos sulaukė sprendimai paleisti Irako armiją ir atleisti iš valstybės tarnybos visus Saddamo Husseino partijos „Baath“ narius, tarp jų – ir žemesnio rango pareigūnus.
Sukilimas galiausiai išprovokavo tarkonfesinės nesantaikos kurstomą kraujo liejimą, ypač – po šiitų šventovės susprogdinimo 2006 metų vasarį Samaroje, kurioje gyvena daugiausiai sunitai. Dėl to išpuolio buvo apkaltinta „al Qaeda“.
Po invazijos dėl smurto žuvo daugiau kaip 100 tūkst. irakiečių, nurodo britų nevyriausybinė organizacija „Iraq Body Count“.
Kraujo liejimas buvo nutrauktas tik tada, kai tuometinis JAV prezidentas George'as W.Bushas įsakė padidinti amerikiečių pajėgas Irake, o sunitų genčių kovotojai stojo amerikiečių pusėn prieš „al Qaeda“.
Bagdadas ir Vašingtonas 2008 metais pasirašė paktą, kuriuo pajėgas buvo raginama išvesti iki šių metų pabaigos. Be to, pernai vasarą JAV deklaravo oficialią kovinių operacijų pabaigą, nors ir paliko Irake mažiau nei 50 tūkst. savo karių.
Saugoti JAV ambasados dabar lieka vos 157 JAV kariai – vieni jų instruktuos irakiečių pajėgas, o jūrų pėstininkų grupė saugos pačią diplomatinę misiją.
Tuo tarpu išpuoliai visoje šalyje tebėra dažni, tačiau smurtas po savo piko jau smarkiai sumažėjo.
Irakas turi saugumo pajėgas, kurias sudaro 900 tūkst. žmonių ir kurios, daugelio nuomone, gali palaikyti saugumą šalies viduje, bet nėra visiškai pajėgios apsaugoti šalies sienų, oro erdvės ir teritorinių vandenų.
Kai kurie stebėtojai taip pat baiminasi kruvinos tarpkonfesinės nesantaikos atsinaujinimo, abejoja Irako politinių struktūrų tvirtumu ir mano, kad N.al Maliki savo politinę atramą sustiprino pakenkdamas šalies mažumoms.
