Už pusantro mėnesio dabartinis JAV prezidentas demokratas Barackas Obama – kuris nusivylusiems rinkėjams tvirtina, kad „galėjo būti ir dar blogiau“ – susirems su respublikonų kandidatu Mittu Romney, apie kurį dalis nuosaikesnių rinkėjų sako „bus dar blogiau“.
„Gallup“ apklausos rodo, kad abiejų kandidatų reitingai skiriasi vos keliais procentiniais punktais (praeitos savaitės duomenimis, B.Obamą rėmė 48 proc. rinkėjų, M.Romney – 45 proc.), o savaitraštis „The Economist“ peikia neįkvepiančią ir nepaprastai negatyvią abiejų stovyklų kampaniją.
„Jei B.Obama rungtųsi su charizmatiškesniu kandidatu nei M.Romney arba ne tokia ekstremistine šutve kaip respublikonai, jo jau lauktų pralaimėjimas, – rašo žurnalas. – Tai, kad prezidentui teko taip anksti ir taip negailestingai griebtis „negatyvumų“, rodo, kaip beviltiškai jam reikia, kad rinkimų kalbos suktųsi apie M.Romney trūkumus, o ne jo pasiekimus.“
Sudėtinga kadencija
Kai B.Obama pirmą kartą įžengė į Baltuosius rūmus, šalis ir pasaulis buvo euforijoje. Jaunas, energingas ir pirmasis juodaodis JAV prezidentas anuomet žadėjo viltį („Taip, mes galime“, – skelbė jo atvaizdu puošti plakatai) ir reikšmingus pokyčius tiek JAV vidaus, tiek užsienio politikoje.
Didieji lūkesčiai prislėgė naująjį prezidentą, kurio gyvenimo nepalengvino ir radikalėjančios priešininkų partijos kontroliuojamas parlamentas, įsisenėję kariniai įsipareigojimai Irake bei Afganistane ir – ak, tiesa – didžiausia ekonomikos krizė nuo Didžiosios depresijos laikų.
Nobelio komitetas pirmaisiais kadencijos metais jam netgi avansu įteikė Nobelio taikos premiją. Didieji lūkesčiai prislėgė naująjį prezidentą, kurio gyvenimo nepalengvino ir radikalėjančios priešininkų partijos kontroliuojamas parlamentas, įsisenėję kariniai įsipareigojimai Irake bei Afganistane ir – ak, tiesa – didžiausia ekonomikos krizė nuo Didžiosios depresijos laikų.
B.Obama iš savo pirmtako respublikono George‘o W.Busho paveldėjo į bedugnę besiritančią ekonomiką ir jo pradėto karo Irake išpūstą valstybės skolą. B.Obamos priimta ekonomikos stimuliavimo priemonių programa galbūt išgelbėjo šalį nuo kracho, tačiau toli gražu nesugrąžino Amerikos klestėjimo – nedarbo lygis vis dar laikosi virš 8 proc. ribos, o milijonai amerikiečių vis vien prisimins pirmąją B.Obamos kadenciją kaip metus, kada jie neteko savo namų, įsigytų už pigias paskolas.
Nors valdžia ir sugriežtino prie krizės privedusias bankininkystės taisykles, už ką užsitraukė Volstrito nemalonę, tačiau nepakankamai, kad pelnytų Volstrito okupuotojų palankumą. Nusivylimo nesumenkino ir skandalai, kai mokesčių mokėtojų pinigais nuo bankroto išgelbėtų bankų vadovai sau skyrė milijonines premijas – už puikų darbą.
Karas dėl darbo vietų
Valstybės įsiskolinimas, ekonomika ir darbo vietų kūrimas yra mėgstamiausios B.Obamos priešininkų temos – esą jo vykdoma politika augina federalinės valdžios aparatą, lepina valstybės išlaikytinius ir slegia iniciatyvius amerikiečius, galinčius atgaivinti šalies ūkį.
M.Romney programa žada mokesčių mažinimą (ypač didesnes pajamas gaunantiems gyventojams) ir radikalų valstybės išlaidų mažinimą – visose srityse, išskyrus, žinoma, gynybą. B.Obamos šalininkai atkerta, kad tai puiki žinia pasiturintiems – beveik išskirtinai baltaodžiams, tokiems, kaip pats M.Romney – amerikiečiams, tačiau pražūtis ties skurdo riba atsidūrusioms masėms bei grėsmė ir taip tirpstančiai JAV viduriniajai klasei.
M.Romney nepamiršta pabrėžti savo patirties versle – dėl jos jis esą geriau žino, kaip kurti darbo vietas, priešingai nei iš akademinės aplinkos atėjęs B.Obama, kuris daugeliui respublikonų įkūnija jų ypač nemėgstamą tipą – kairuoliškus intelektualus, užsidariusius elitiniuose dramblio kaulo bokštuose ir mažai tenutuokiančius, ko reikia „eiliniams amerikiečiams“. M.Romney taip pabrėžiama verslo patirtis davė toną vienam ankstyvųjų kampanijos informacinių mūšių – demokratų stovykla atkirto, kad dirbdamas investicijų firmoje „Bain Capital“, respublikonų kandidatas prisidėjo prie stambių korporacijų kaštų mažinimo perkeliant gamybą į užsienį, taigi, jis ne kūrė, o naikino darbo vietas.
Vis dėlto ekonominiame žodžių kare, pelnytai ar ne, pirmauja respublikonai. Rugsėjo pradžioje vykusiame Demokratų partijos suvažiavime, kuriame oficialiai nominuotas partijos kandidatas į prezidentus, B.Obama savo kalboje beveik neužsiminė apie nedarbą ir savo ekonomikos skatinimo paketą. Be to, jis nekalbėjo ir apie vieną pagrindinių praėjusios kampanijos temų – sveikatos apsaugą. JAV yra bene vienintelė Vakarų valstybė, kurioje gėdingai daug gyventojų (beveik 50 milijonų arba 16 proc. tautos) neturi sveikatos draudimo.
2008-aisiais B.Obama žadėjo išspręsti šią problemą – tai turėjo būti didžiausias jo kaip prezidento palikimas ateities kartoms. Ir jis tą padarė. 2010 m. kovą jis pasirašė Pacientų apsaugos ir įperkamos apsaugos įstatymą, turintį suteikti sveikatos draudimą milijonams amerikiečių ir sumažinti sveikatos apsaugos kainas.
Bet karas dar nesibaigė – respublikonai kreipėsi į teismus, abejodami įstatymo konstitucingumu (šią vasarą Aukščiausiasis teismas vis dėlto nusprendė, kad iš esmės įstatymas Konstitucijos nepažeidžia), o vienas iš M.Romney rinkiminių pažadų – išmesti vadinamąją „Obamacare“ į šiukšliadėžę vos įžengus į Baltuosius rūmus.
Užsislapstinęs nuosaikusis
Ironiška, kadangi pats M.Romney, būdamas Masačusetso valstijos gubernatoriumi, pasirašė stebėtinai panašų įstatymą, įpareigojantį valstijos gyventojus apsidrausti sveikatą ir numatantį lengvatas negalintiesiems to padaryti.
M.Romney nominacija Respublikonų partijos kandidatu daug ką šiek tiek nustebino – jo ligšiolinė politinė karjera rodo nuosaikesnes pažiūras nei retorika, sklindanti iš pastaruoju metu suradikalėjusių partijos sparnų, kurių ideologiją būtų galima švelniai pavadinti kultūriniu konservatizmu (dėl paniekos mokslui, pažodinio biblijos interpretavimo, siekių uždrausti abortus ir vienalytes santuokas jie kartais apšaukiami „krikščionišku talibanu“) ir socialiniu darvinizmu.
Kad atsigintų kritikos savo paties stovykloje, M.Romney viceprezidentu pasikvietė veikėją, kurio pažiūros ideologiniams puristams abejonių nekelia – Paulą Ryaną. „Dar pavojingesnis nei Sarah Palin“, – kandidatą į viceprezidentus apibūdino vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“, pabrėždamas, kad už kuo mažesnį valstybės aparatą pasisakantis P.Ryanas reikštų socialinės apsaugos JAV galą ir nevaržomą kapitalizmo įsiviešpatavimą.
Melo kampanija
Abi pusės kovą dėl Baltųjų rūmų pristato kaip žūtbūtinį mūšį, o savo kandidatus – kaip radikalias nieko bendro neturinčias priešingybes. Todėl ypač agresyvi rinkimų agitacija dažniau pabrėžia priešininko trūkumus nei saviškio privalumus.
„Negatyvumas viršija visas normas, – BBC cituoja politinę reklamą stebinčios organizacijos „Wesleyean Media Project“ direktorių Michaelą Franzą. – Kol kas tokios buvo beveik du trečdaliai visų reklamų.“
Vis vien jie nepasako nieko, kas apeliuotų į mano protą. Atrodo, kad išleidžia krūvas pinigų pliekdami vienas kitą.
Be to, tokioms reklamoms ir antireklamoms šiemet bus išleista nepaprastai daug pinigų – nepriklausomos organizacijos „Atsakingos politikos centras“ duomenimis, lapkričio rinkimai (tuo metu bus renkamas ne tik prezidentas, bet ir Atstovų rūmai bei dalis Senato) abiem partijoms atsieis 5,8 mlrd. JAV dolerių (15,3 mlrd. Lt – palyginti, pernai metų Lietuvos BVP buvo 106 mlrd. Lt).
Didžioji dalis pinigų skiriama televizijos reklamoms, transliuojamoms neapsisprendusiose valstijose, kur kandidatų reitingai labai panašūs. Tokių valstijų gyventojai tiesiog bombarduojami rinkimų vaizdo filmukais. „Tai nepaprastai erzina“, – BBC skundžiasi jauna mokytoja iš Virdžinijos, Katie Loiselle, pasakojanti apie savo pastangas išvengti įkyrios agitacijos. „Perjungiu kanalą, kai tik juos ima rodyti, arba imu vartyti žurnalą ar kalbėti su kuo nors. Vis vien jie nepasako nieko, kas apeliuotų į mano protą. Atrodo, kad išleidžia krūvas pinigų pliekdami vienas kitą.“
Rinkimai pasižymi ne tik negatyvumu, bet ir fantazijomis. Tiek viena, tiek kita pusė nesivaržo mestelėti iš lempos ištrauktų kaltinimų priešininkams, nors šiose varžybose vėlgi pirmauja respublikonai. Interneto portalas „PolitiFact“, analizuojantis ir tikrinantis politikų pateikiamus faktus, nurodo, kad vienas iš dešimties M.Romney ar kitų respublikonų lyderių pareiškimų visiškai neatitinka tikrovės. B.Obamos stovyklos rezultatas – vienas iš 50.
Kai kuriuos tvirtinimus lengva patikrinti. Pavyzdžiui, kandidatas į viceprezidentus P.Ryanas apkaltino prezidentą, kad dėl jo politikos buvo uždarytas „General Motors“ fabrikas Viskonsino valstijoje, nors fabrikas užvėrė vartus gerokai prieš rinkimus. Kitus muilo burbulus sunkiau pagauti. P.Ryanas kritikuoja B.Obamą dėl milžiniškos valstybės skolos, tačiau jo paties siūlomas planas, ekspertų skaičiavimais, nė kiek jos nesumažins.
Bet tiesa mažai kam rūpi. Kaip nacionaliniame Respublikonų partijos suvažiavime pareiškė M.Romney štabo narys Neilas Newhouse'as, „mes neleisime faktų tikrintojams diktuoti mūsų kampanijos.“
Kas laimės?
Apklausų rezultatai rodo, kad skirtumas tarp kandidatų nepaprastai mažas – nors B.Obama pirmauja, tačiau jo reitingai neviršija 50 proc. Suvestinės BBC apklausų skaičiuoklės duomenimis, antroje rugpjūčio pusėje jo ir M.Romney reitingai buvo lygūs, o paskutinę vasaros savaitę respublikonas netgi lenkė dabartinį prezidentą.
Vis dėlto šią savaitę paskelbtoje „NBC News“ ir „The Wall Street Journal“ apklausoje B.Obamos reitingai pirmą kartą per pusę metų pasiekė 50 proc. ribą ir jis 5 proc. lenkė M.Romney. Apklausos paklaida – 3,6 proc.
Istorija rodo, kad pirmąją kadenciją baigiantis prezidentas turi daugiau galimybių laimėti rinkimus nei jo priešininkas. Nuo XX a. pradžios, iš viso 19 JAV prezidentų siekė būti išrinkti antrai kadencijai. Iš jų 14 laimėjo ir penki pralaimėjo. Vienas iš pastarųjų atvejų – Herberto Hooverio pralaimėjimas Franklinui D. Rooseveltui 1932 m., Didžiosios Depresijos metu.
