Anot L.Coffey, 1989 m. griuvus Berlyno sienai ir 1991 m. Michailui Gorbačiovui atsistatydinus iš Sovietų Sąjungos prezidento posto, prasidėjo SSRS žlugimas. Nors po 1991 m. SSRS nustojo egzistuoti kaip juridinis asmuo, SSRS žlugimas tebevyksta ir šiandien.
Pasak saugumo eksperto, du Čečėnijos karai, 2008 m. Rusijos invazija į Sakartvelą, 2014 m. Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, Kirgizijos ir Tadžikistano pasienio susirėmimai ir 2020 m. antrasis Karabacho karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano – tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad Sovietų Sąjunga žlunga ir šiandien.
„Tačiau ateities istorikai 2022 m. vasario mėnesį įvykusią Rusijos invaziją į Ukrainą tikriausiai įvardys kaip patį svarbiausią, jei ne galutinį, Sovietų Sąjungos žlugimo momentą. Kada baigsis karas Ukrainoje, nežinoma, tačiau tai greičiausiai reikš šiandien žinomos Rusijos Federacijos (Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos) iširimą.
Rusija neabejotinai patyrė didelį smūgį savo ekonomikai, buvo nuniokotas jos karinis pajėgumas ir sumenko jos įtaka regionuose, kuriuose ji kadaise ją turėjo. Tikėtina, kad po 10 ar 20 metų Rusijos Federacijos sienos žemėlapyje atrodys kitaip nei dabar. Galutinai žlungant Sovietų Sąjungai ir iškilus galimybei, kad Rusijos Federacija gali ištirpti, politikos formuotojai turi pradėti planuoti naują geopolitinę realybę Eurazijos žemyne“, – įsitikinęs L.Coffey.
Pagrindiniai tikslai
Pasak jo, po Rusijos Federacijos iširimo Jungtinės Valstijos turėtų siekti tam tikrų tikslų, kurie būtų siaurai orientuoti į Amerikos nacionalinius interesus. Konkrečiai JAV turės realistiškai vertinti Rusijos demokratijos ir laisvosios rinkos perspektyvas.
„Dešimtasis dešimtmetis parodė, kad geopolitiniai pokyčiai (pvz., teisinis Sovietų Sąjungos iširimas) automatiškai nepakeitė Rusijos visuomenės, kaip daugelis tikėjosi. JAV ir jų partneriai turėtų pasimokyti iš nesėkmingų dešimtojo dešimtmečio pamokų ir nešvaistyti išteklių bandydami paversti Rusijos visuomenę, ekonomiką ar vyriausybę vakarietiško tipo demokratija. Dešimtajame dešimtmetyje bandymai žlugo ir greičiausiai žlugs vėl. Vietoj to politikai turėtų nuolankiai pripažinti, kad Vakarų įtaka kuriant demokratizuotą Rusiją yra ribota“, – rašo L.Coffey.
Jis mano, kad vienas iš JAV tikslų – suvaldyti bet kokį Rusijos vidaus kovų plitimą. Po Rusijos Federacijos iširimo gali kilti revoliucija, sukilimas ir pilietinis karas tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu. Svarbiausias JAV ir jų partnerių prioritetas turėtų būti suvaldyti bet kokias vidaus kovas dabartinėse tarptautiniu mastu pripažintose Rusijos ribose.
Pasak eksperto, būtina suskaičiuoti Rusijos masinio naikinimo ginklų atsargas.
„Rusijoje yra beveik 6 tūkst. branduolinių kovinių galvučių, be to, žinoma, kad šalis vykdo didelę cheminio ir biologinio ginklo programą. Šių ginklų apskaita atitiktų tarptautinės bendruomenės interesus“, – įsitikinęs L.Coffey.
Ekspertas mano, kad JAV turėtų skleisti stabilumą Europos pakraščiuose plečiant euroatlantinę integraciją ir gilinant dvišalius santykius. Nuo 1949 m. euroatlantinė integracija buvo vienas didžiausių stabilumo Europoje veiksnių. Iširus Rusijos Federacijai, NATO ir Europos Sąjunga turėtų pasinaudoti Maskvos silpnumu ir siekti plėtros likusioms šalims kandidatėms ir pretendentėms.
Tai reiškia, kad planuoti, įskaitant parengiamąjį darbą, susijusį su bet kokiomis institucinėmis reformomis, reikalingomis naujoms narėms priimti, reikėtų pradėti jau dabar. Kai narystė NATO ar ES nėra tinkama, JAV turėtų siekti glaudesnių santykių dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu, ypač pasitelkdamos regionines grupes, tokias kaip GUAM1 ar Turkijos valstybių organizacija.
Anot Hudsono instituto eksperto, Amerika turėtų išlaikyti didesnę karinę galią Europoje.
„Pasibaigus Šaltajam karui, daugelis politikos formuotojų tikėjosi vadinamųjų „taikos dividendų“ Europoje. Remdamosi šia viltimi, kelios JAV administracijos mažino karines išlaidas ir mažino Amerikos pajėgų skaičių Europoje.
Tačiau taikos dividendai taip ir nepasiteisino, o JAV ir jų sąjungininkės buvo nepakankamai pasirengusios Rusijos agresijai. Dabar Amerika neturėtų daryti tos pačios klaidos. Kai kas teigs, kad Rusijos Federacijos pabaiga panaikins bet kokį stipraus JAV karinio buvimo Europoje poreikį. Tačiau niekas nežino, kokia Rusija atsiras po Vladimiro Putino valdymo. Taigi JAV ir jų partneriai turėtų imtis veiksmų, kad artimiausioje ateityje sušvelnintų, marginalizuotų, sulaikytų, atgrasytų ir, jei reikės, nugalėtų Rusiją“, – tvirtina L.Coffey.
Kad ir koks skaudus būtų Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje ir kad ir kaip dėl to smuktų Rusijos ekonomika ir kariuomenė, Maskva niekada neatsisakys savo imperinių planų Rytų Europoje.
Jis taip pat mano, kad kai tik bus įmanoma, būtina patraukti atsakomybėn asmenis Rusijoje už žiaurumus, įvykdytus Ukrainoje. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pateikė įdomų pasiūlymą, kuriam pritarė įvairios Vakarų šalių parlamentinės institucijos, – įsteigti Specialųjį tribunolą agresijos prieš Ukrainą nusikaltimui nubausti. Šis tribunolas patrauktų atsakomybėn aukščiausius Rusijos politinius ir karinius vadovus už nusikaltimo prieš Ukrainą padarymą. Net jei galimybė nuteisti Rusijos politinius ir karinius vadovus yra labai menka, tarptautinė bendruomenė vis tiek turėtų bandyti. Chaotiška situacija Rusijos viduje gali sudaryti galimybes tarptautinei bendruomenei patraukti šiuos kaltininkus atsakomybėn.
Planavimo prielaidos
L.Coffey mano, kad nors niekas negali nuspėti, kokia bus Rusija pasibaigus V.Putino valdymui, kai kurios pagrįstos prielaidos gali padėti politikos formuotojams geriau planuoti.
„Rusija ir toliau bus susiskaldžiusi. Rusijos Federacijos iširimas, nesvarbu, ar de facto, ar de jure, gali suskaldyti Rusiją geopolitiškai. Tikėtina, kad šis tolesnis susiskaldymas nebus toks paprastas ar „švarus“, kaip 15 naujų valstybių atsiradimas po teisinio SSRS iširimo 1991 m. Politikai turėtų manyti, kad tolesnis Rusijos susiskaldymas bus labiau panašus į Čečėnijos 1994 m. nei, pavyzdžiui, Estijos 1991 m.
Tam tikruose Rusijos regionuose gyvens daug bedarbių karo veteranų. Nemaža dalis Rusijos karių Ukrainoje yra tik iš kelių Rusijos Federacijos regionų. Tūkstančiai jaunų vyrų, priklausančių etninėms mažumoms, turės kovinės patirties iš Ukrainos ir grįš į savo gimtuosius regionus su menka ekonomine ir socialine ateitimi. Daugelis šių regionų praeityje buvo linkę į nepriklausomybės judėjimus ir sukilimus. Dėl to gali padidėti vidaus kovų tikimybė“, – mano saugumo ekspertas.
Pasak jo, Kinija ir Turkija stengsis užpildyti Eurazijoje susidariusį galios vakuumą. Kinija ir Turkija varžysis dėl įtakos Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze, kur Maskva tradiciškai turėjo didelę įtaką. Konkurencija gali kilti ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.
Be to, anot L.Coffey, po Rusijos pralaimėjimo daugės privačių ginkluotų grupuočių, tokių kaip „Wagner“, arba subnacionalinių ginkluotų grupuočių (Čečėnijos 141-asis specialusis motorizuotasis pulkas, paprastai vadinamas „kadyrovcais“). Šios grupuotės ir jų lyderiai taps svarbiais valdžios atstovais Rusijoje po V.Putino – ypač visuomenėje, kurioje bus dešimtys tūkstančių Rusijos invazijos į Ukrainą veteranų.
„Putiną pakeisiantis asmuo nebus Thomas Jeffersonas. Iš karto po prezidento V.Putino režimo, kad ir kas jį pakeistų, valdymas bus toks pat nacionalistinis ir autoritarinis. Vakarų politikai turėtų nustoti tikėtis „nuosaikaus“ Rusijos vadovo, kuris nori taikos su kaimynais ir reformų namuose.
Rusija sugrįš. Kad ir koks skaudus būtų Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje ir kad ir kaip dėl to smuktų Rusijos ekonomika ir kariuomenė, Maskva niekada neatsisakys savo imperinių planų Rytų Europoje. Net jei perginklavimas ir atstatymas užtruks kelis dešimtmečius, Maskva kels grėsmę savo kaimynams. Šia prielaida JAV ir NATO turi pagrįsti savo pajėgų išdėstymą ir strategijas“, – įsitikinęs L.Coffey.
Septyni klausimai, kuriuos politikai turėtų užduoti dabar
Saugumo ekspertas mano, kad niekas negali pateikti konkrečių rekomendacijų politikos formuotojams dėl Rusijos po V.Putino. Tačiau dabar, atsižvelgdami į minėtus tikslus ir prielaidas, jie turėtų užduoti septynis klausimus, kad geriau pasirengtų galutiniam Sovietų Sąjungos žlugimui ir Rusijos Federacijos iširimui.
„Ką JAV turėtų daryti, kad koordinuotų tarptautinį atsaką į nepriklausomybės ir apsisprendimo raginimus, kurie tikriausiai kils visoje Rusijoje? Rusijos Federaciją sudaro 83 federaciniai vienetai. Daugelį jų sudaro žmonės, kurių bendra kultūra, istorija ir kalba skiriasi nuo Rusijos slavų gyventojų. Kai kuriuose iš šių subjektų jau dabar veikia žemo lygio nepriklausomybės judėjimai.
Po Rusijos Federacijos iširimo politikos formuotojai turėtų tikėtis, kad kai kurie iš šių federalinių subjektų paskelbs nepriklausomybę. Jungtinės Valstijos turi bendradarbiauti su savo partneriais, kad koordinuotų atsaką į šiuos apsisprendimo raginimus taip, kad jie atitiktų JAV interesus ir būtų suderinti su tarptautine teise“, – rašo L.Coffey.
Anot jo, JAV ir jos partneriai gali užkirsti kelią vidaus ginkluotiems konfliktams plisti po Rusijos Federacijos iširimo.
„Tikėtina, kad Rusijos Federacijai subyrėjus kils vidinė kova tarp skirtingų galios centrų. Amerika suinteresuota, kad kovos ir konfliktai liktų dabartinėse Rusijos Federacijos ribose ir nepaveiktų kaimyninių šalių. Taigi JAV ir partneriai turės stiprinti dvišalį bendradarbiavimą visoje Eurazijos žemyno teritorijoje, kad pagerintų karinius, sienų apsaugos, teisėsaugos ir saugumo sektoriaus pajėgumus“, – mano ekspertas.
Jis taip pat kelia klausimą, kaip JAV ir jų partneriai gali koordinuoti tarptautinį atsaką siekiant apsaugoti Rusijos masinio naikinimo ginklų atsargas.
„Tūkstančiai Rusijos Federacijos branduolinių ginklų, taip pat jos cheminių ir biologinių ginklų programos kelia pavojų pasaulio stabilumui, jei nebus užtikrintas saugumas ar atskaitomybė. Šis klausimas turėtų kelti bendrą tarptautinės bendruomenės susirūpinimą. Jungtinės Valstijos jau dabar turėtų galvoti, kaip jos vadovaus pastangoms spręsti šį klausimą. Pirmiausia jos turi daugiau investuoti į geresnius aptikimo pajėgumus pasienio punktuose visame regione“, – rašo L.Coffey.
Ar NATO ir ES turėtų pasinaudoti Maskvos silpnumu ir siekti plėtros likusioms šalims kandidatėms ir pretendentėms?
JAV ir jų partneriai gali imtis veiksmų, kad sumažintų Rusijos įtaką kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Sirijoje, Libijoje ir kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos dalyse.
„Europoje yra keletas šalių, kurios siekia kada nors įstoti į Europos Sąjungą, NATO arba į abi šias organizacijas. Tokioms šalims, kaip Sakartvelas ir Ukraina, pagrindinis kliuvinys buvo Rusijos spaudimas ir ginkluota agresija. Jei Rusijos Federacija iširs, ES ir NATO turėtų apsvarstyti galimybę paspartinti atrinktų šalių narystės procesą“, – mano saugumo ekspertas.
Jis taip pat svarsto, kaip JAV ir jų partneriai gali koordinuoti ekonominę ir atstatymo pagalbą Rusijos okupuotiems regionams, kurie bus išlaisvinti.
„Tikėtina, kad iširus Rusijos Federacijai ne tik tam tikri Rusijos viduje esantys regionai reikalaus nepriklausomybės, bet ir vietos, kuriose Rusija šiuo metu okupuoja teritoriją už savo sienų, taip pat bus išlaisvintos. Tai Padniestrė Moldovoje, Abchazijos ir Cchinvalio (dar vadinama Pietų Osetija) regionai Sakartvele, Krymas ir kitos šiuo metu Rusijos okupuotos Ukrainos vietos.
Vašingtonas turės unikalią galimybę padėti šiems JAV partneriams atkurti teritorinį vientisumą jų tarptautiniu mastu pripažintų sienų ribose. Kuo greičiau ir veiksmingiau tai bus padaryta, tuo situacija taps stabilesnė“, – įsitikinęs L.Coffey.
Ką JAV turi daryti, kad koordinuotų tarptautinį ar regioninį atsaką sprendžiant esamus ginčus dėl sienų tarp Rusijos Federacijos ir kai kurių jos kaimynių?
„Tai ginčytinos salos Kaspijos jūroje, Estijos ir Rusijos de facto siena, Šiaurės teritorijų statusas ir galbūt Karelijos klausimas“, – vardina ekspertas.
Anot jo, JAV ir jų partneriai gali imtis veiksmų, kad sumažintų Rusijos įtaką kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Sirijoje, Libijoje ir kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos dalyse.
„Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą Maskvos įtaka tam tikrose pasaulio dalyse jau sumažėjo. Jei Rusijos Federacija žlugs, tai paveiks ir teritorijas Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. JAV jau dabar turi pradėti dirbti su savo partneriais, kad parengtų strategiją, kaip padidinti Vakarų įtaką regionuose, kuriuose Rusijos įtaka mažėja“, – rašo L.Coffey.
Anot jo, 2022 m. vasario mėnesį įvykęs Rusijos įsiveržimas į Ukrainą pakeitė saugumo padėtį Šiaurės Atlanto regione taip, kaip nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Eurazijos žemynas Rusijos invazijos pasekmes, ypač jei Ukraina laimės, jaus ne vienerius metus. Politikai turi pripažinti istorinį situacijos mastą ir pradėti atitinkamai ruoštis.
„Ukrainos sėkmė mūšio lauke prieš Rusiją gali suteikti kartą gyvenime pasitaikančią galimybę Rusiją visai kartai uždaryti į jos geopolitinę dėžutę. Tai sukurtų naują geopolitinę tikrovę, kokios nematė jau kelios kartos. Planuodami šią naują geopolitinę tikrovę, politikos formuotojai turėtų pasimokyti iš XX a. dešimtojo dešimtmečio, kai Vakarų sprendimų priėmėjai naiviai tikėjosi demokratinio valdymo ir ekonominių reformų Rusijoje, kurios taip ir neįvyko.
Jei Maskvos elgesys pasaulinėje arenoje nuo 1991 m. ką nors parodė, tai tik tai, kad Rusija artimiausioje ateityje vargu ar taps atsakinga pasaulio veikėja. Užuot sutelkę dėmesį į nepasiekiamus dalykus, Amerikos sprendimų priėmėjai turėtų vykdyti pragmatišką ir realistišką politiką, kuri padėtų įgyvendinti JAV nacionalinius interesus“, – mano saugumo ekspertas.
