2001 metų gruodį Pakistano kovotojams užpuolus Indijos parlamentą, o šią vasarą susprogdinus Indijos ambasadą Afganistane, JAV prezidento George'o W.Busho asministracija Pakistane pradėjo įgyvendinti agresyvią politiką, norėdama sumažinti Naujojo Delio pyktį.
Vis dėlto šį kartą Indijos valdžia gali nebūti tokia jautri Amerikos siunčiamai žiniai, o tai savo ruožtu sugriautų naujojo šalies prezidento Baracko Obamos administracijos viltis sukurti pagrindą platesniam regioniniam bendradarbiavimui, kuris padėtų atsakyti į teroristų tinklo „al Qaeda“ ir Talibano keliamas grėsmes.
Indijos premjeras Manmohanas Singhas politinių oponentų jau seniai kritikuojamas dėl griežtos reakcijos į anksčiau įvykdytus teroristų išpuolius trūkumo. Šalyje kilęs pyktis dėl Indijos premjeras Manmohanas Singhas politinių oponentų jau seniai kritikuojamas dėl griežtos reakcijos į anksčiau įvykdytus teroristų išpuolius trūkumo.žudynių Mumbajuje dar labiau padidino spaudimą valdžiai duoti rimtą atsaką į įvykdytus išpuolius. Taigi Naujojo Delio atstovai dabar jaučiasi ne tokie įpareigoti klausyti G.W.Busho administracijos raginimų laikytis kontroliuojamo atsako.
Amerikiečiai jau kurį laiką vykdo intensyvią tam tikrų Pakistano regionų bombardavimo politiką, naudodami nuotoliniu būdu pilotuojamą lėktuvą. Pentagonas į Pakistaną netgi nusiuntė specialiųjų operacijų pajėgas, kad šios pultų įtariamus karinius taikinius. Tokiais veiksmais tikėtasi sustabdyti kovotojų patekimą į Afganistaną, kur jie prisideda prie Talibano kovotojų veiklos.
Baltieji rūmai remiasi aiškia pozicija, norėdami pateisinti savo išpuolius, kurios leitmotyvas: jei šalis negali suvaldyti teroristų, Jungtinės Valstijos pasilieka teisę veikti vienašališkai.
Ar tai reiškia, kad paaiškėjus, jog Mumbajuje siautėję teroristai buvo treniruojami Pakistane, net jei pastarosios valdžia niekaip nesusijusi su žudynėmis, Indija taip pat pereis prie tokios pat pozicijos kaip JAV?
Net jei G.W.Busho administracijai pavyks suvaldyti dabartinę įtemptą situaciją taip, kad būtų išvengta jos eskalacijos, naujojo šalies vadovo Baracko Obamos administracijai neabejotinai teks tarpininkauti tarp dviejų regioninių galių, siekiant garantuoti jų bendravimą.
Svarbi B.Obamos plano sumažinti šalies kariuomenės pajėgas Pakistane ir baigti karą Afganistane dalis – skatinti Indijos ir Pakistano bendradarbiavimą, kad pastarojo valdžia galėtų sutelkti visą savo dėmesį į gentinius šalies regionus, besiribojančius su Afganistanu, kuriuos kontroliuoja islamo ekstremistai.
B.Obamos patarėjai pastarąsias keletą dienų praleido stebėdami besirituliojančią krizę, norėdami atkapstyti bent keletą užuominų, kaip situacija gali atrodyti po sausio 20 d., t. y. kai JAV vadovo pareigas oficialiai pradės eiti B.Obama. Nors jie pabrėžė suprantą, kad po teroristų išpuolių Mumbajuje padidėjusi įtampa tarp dviejų kaimynių gali suvaržyti naujojo JAV prezidento siekius, taip pat išreiškė viltį, kad išpuoliai tik sustiprins Indijos ir Pakistano bendradarbiavimą siekiant užkirsti kelią galimiems kovotojų išpuoliams.
M.Singho valdžia ilgai tikėjo, kad nestabilumas, kurį sukeltų konfliktas su Pakistanu, suduotų stiprų smūgį greitam šalies ekonomikos augimui. M.Singhas taip pat vylėsi, kad naujoji Pakistano valdžia akivaizdžiai skirsis nuo buvusio šalies prezidento karininko Pervezo Musharrafo valdžios.
Naujai išrinkto prezidento patarėjai tvirtina, kad nors jie nežino visko, ką darė G.W.Busho administracija ištikus krizei, jie negalėtų įvardyti nieko, ką B.Obama būtų daręs kitaip.Georgetowno universiteto terorizmo ekspertas Bruce'as Hoffmanas teigia, kad egzistuoja viena galimybė, jog Indijos valdžia smogs Kašmyro karių treniravimo bazėms Pakistano administruojamuose gentiniuose regionuose, o ne bazėms, esančioms ginčytinoje Kašmyro teritorijoje, kur didesnę įtaką turi Pakistano vadžia.
Naujai išrinkto prezidento patarėjai tvirtina, kad nors jie nežino visko, ką darė G.W.Busho administracija ištikus krizei, jie negalėtų įvardyti nieko, ką B.Obama būtų daręs kitaip.
Pakistano rašytojas Ahmedas Rashidas, kurio naujausią darbą analizavo B.Obamos komanda, teigia, kad net menkiausia informacija apie Indijos kariuomenės mobilizaciją suteiktų Pakistano kariuomenei taip reikalingą pretekstą perkelti savo pajėgas nuo vakarinės prie rytinės sienos. Jei taip nutiktų, anot A.Rashido, greičiausiai pasikartotų 2002 metų scenarijus, kai dėl Indijos ir Pakistano santykių JAV buvo priverstos sumažinti savo dėmesį kovai su Talibanu bei „al Qaeda“ ir koncentruoti diplomatines pastangas į siekį išvengti Indijos ir Pakistano karo.
Tąkart galimo karo priežastis buvo Indijos parlamento užpuolimas 2001 metų gruodį. Indijos valdžia tvirtino, kad išpuolį organizavo Kašmyro kovotojai.
Kol kas B.Obama į paskutiniąją krizę reagavo atsargiai. Jis paskambino valstybės sekretorei Condoleezzai Rice tris kartus per pastarąsias kelias dienas, norėdamas gauti daugiau informacijos apie tragediją Mumbajuje. Tačiau B.Obama taip pat palaukė, kol G.W.Bushas paskambino M.Singhui ir tik paskui pats susisiekė su Indijos premjeru penktadinio naktį.
Suprantant, kokios būtų tragiškos bet kokio karinio Indijos ir Pakistano konflikto pasekmės, nesunku numatyti, kad B.Obamos administracija elgsis kaip G.W.Busho administracija, kuri nuolat siekė užkirsti kelią dviejų kaimynių karui.
