Didžiuliame pranešimų apie žudynes Niutono pradinėje mokykloje sraute Nancy Lanza buvo lyg ir periferinė, neaiški figūra.
Kai kalbama apie šią tragediją – ar kalbėtų prezidentas Barackas Obama, ar paprasti žmonės – beveik visada minimi tik 20 vaikų ir šeši darbuotojai, nušauti Niutono Sandi Huko pradinėje mokykloje. Kone atrodo, kad Nancy Lanza išvis neegzistavo.
Tačiau ji pirmoji mirė tą penktadienį – nušauta į galvą savo 20-mečio sūnaus, iš vieno jos pačios ginklų, savo pačios namuose.
Draugai sako, kad Nancy nebuvo pamišusi dėl ginklų ir kad ji buvo švelni ir rūpestinga moteris, kuriai tiesiog patiko šaudyti ir kuri, tragiška ironija, vedėsi savo drovų sūnų Adamą į šaudyklą taip pat mokytis šaudyti.
Tarp daugybės gandų ir nepatvirtintų žiniasklaidos pranešimų apie tą siaubą, piešiamas Nancy paveikslas yra tarsi keistokos moters su dvejopu gyvenimu, viena vertus – tipiškos priemiesčių motinos, o kita vertus – užsislaptinusi išgyvenimo specialistė, savo prabangiuose namuose sukaupusi mirtinų ginklų arsenalą.
Tačiau esama ir ženklų, kad ji buvo atsidavusi motina, kuriai, kaip ir daugeliui amerikiečių, – taip jau yra – patiko šaunamieji ginklai ir kurią nužudė labai jaunas vyras, nors ji jam buvo paskyrusi savo gyvenimą.
Tikra tik tai, kad tikrų dalykų apie Nancy Lanzą maža.
Pirmosiomis valandomis po šaudymo dauguma pasaulio žiniasklaidos priemonių neteisingai pranešė, kad ji buvo tos mokyklos mokytoja. Dabar pareigūnai sako, kad iš tikrųjų nei ji, nei jos sūnus nebuvo susiję su Sandi Huko mokykla.
Žinoma, kad ji buvo išsiskyrusi su vyru, vienu „GE Capital“ vadovų, kad gyveno name Niutono pasiturinčiųjų rajone ir kad jai priklausė bent automatas „Bushmaster“ ir du pusiau automatiniai pistoletai, kuriuos Adamas galiausiai nukreipė į ją ir pradinukus bei suaugusiuosius mokykloje.
Kodėl ji laikė tuos ginklus?
Jos buvusi svainė Marsha Lanza interviu JAV televizijoms sakė, kad Nancy buvo vadinamoji pasirengėlė (prepper), kuri ruošėsi gintis nuo galimų socialinių neramumų, „jeigu žlugtų ekonomika“.
Tačiau kiti draugai sako, kad Nancy nebuvo pamišusi dėl ginklų ir kad ji buvo švelni ir rūpestinga moteris, kuriai tiesiog patiko šaudyti ir kuri, tragiška ironija, vedėsi savo drovų sūnų Adamą į šaudyklą taip pat mokytis šaudyti.
Vienas draugas, Russas Hanomanas, tvirtino, kad ginklus „ji naudojo labai atsakingai“.
„Ji buvo labai atsakingas žmogus, ypač – kalbant apie saugumą“, – sakė jis CNN.
Sebastianas Morrellas, kitas velionės draugas, pavadino ją „dideliu moraliniu kompasu“.
Atrodo, kad Nancy Lanza rūpinosi sūnumi – regis, labai protingu, bet socialine prasme, sunkiu jaunuoliu, kurio niekas gerai ir nepažinojo, kol jis nepratrūko.
Ne taip, kaip jo 24 metų brolis, kuris jau pasekė tėvo pėdomis ir įsitvirtino kaip mokesčių ekspertas, Adamas liko gyventi su motina.
„Galiausiai ji ėmė jį mokyti namuose“, – CNN sakė Marsha Lanza, kuri Adamą pavadino „labai, labai gabiu berniuku“.
Nancy Lanza draugai pirmadienį CNN taip pat sakė, kad ji kažkada kitais metais tikėjosi drauge su sūnumi išvykti iš Niutono ir apsigyventi netoli kokio nors koledžo, kuris tiktų jos sunkiam vaikui.
Draugai neigė užuominas, kad Nancy Lanza buvo įtartina, kone piktadarė.
Pavyzdžiui, Johnas Bergquistas pavadino ją „miela moterimi“, kuri „tiesiog priverčia tave šypsotis, kai įeini į kambarį“.
