Britų kairiojo sparno apžvalgininkas Nickas Cohenas savo knygoje „ You Can’t Read This Book: Censorship in an Age of Freedom“ pažymi, kad tie, kurie yra labiausiai progresyvūs kritikuodami, pavyzdžiui, Jėzų Kristų arba George'ą Bushą, nesiskaitys su lunatikais reakcionieriais, aiškinančiais, kokios yra tinkamos humoro ir gero skonio ribos, kalbant apie pranašą Mohamedą.
Didžiosios Britanijos „Daily Telegraph“ gali demonstruoti džihadistų nusikaltimus Sirijoje ir Irake, tačiau sausio 7 dieną suliejo vieną iš „Charlie Hebdo“ karikatūrų.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės dėsto labai atvirus ir nuoširdžius motyvus, kodėl tyli šiuo klausimu. Londono „Jewish Chronicle“ redaktorius Stephenas Pollardas paaiškino, kad nespausdins nė vienos „Charlie Hebdo“ karikatūros: „Būkite realistai, žmonės. Toks žydų laikraštis kaip mūsų, išspausdinęs tokias karikatūras, stotų į pirmąsias fronto prieš islamistų žudikus linijas.“
Aš jų nekaltinu, neturėtumėte kaltinti ir jūs, rašo „Foreign Policy“ apžvalgininkas. S.Pollardas pabrėžė, kad nenori rizikuoti savo darbuotojų gyvybėmis vien todėl, kad kažką įrodytų. Žiniasklaidos organizacijos visame pasaulyje šiuo metu susiduria su tokia pačia problema, nors jos mastai skiriasi. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos „Daily Telegraph“ gali demonstruoti džihadistų nusikaltimus Sirijoje ir Irake, tačiau sausio 7 dieną suliejo vieną iš „Charlie Hebdo“ karikatūrų.
Tuometis „Time“ žurnalo Prancūzijos biuro viršininkas Bruce'as Crumley „Charlie Hebdo“ satyrikų darbą 2011 metais, kai jų redakcija buvo padegta, apibūdino kaip tuščią išsidirbinėjimą: „Islamofobiški kvailiojimai yra ne tik bergždi ir vaikiški, bet taip pat labai atvirai prašosi agresyvaus ekstremistų atsako. (…) Ar jūs („Charlie Hebdo“) vis dar manote, kad kaina, kurią jūs mokate už gėdingų, įžeidžiančių parodijų spausdinimą vien todėl, kad galite, yra verta mokėti?“
Būkite realistai, žmonės. Toks žydų laikraštis kaip mūsų, išspausdinęs tokias karikatūras, stotų į pirmąsias fronto prieš islamistų žudikus linijas, – atviravo „Jewish Chronicle“ redaktorius.
Įdomu, ar dabar B.Crumley parašys, kad žmonės, žuvę „Charlie Hebdo“ redakcijoje, gavo ko nusipelnę? „The Financial Times“ apžvalgininkas Tony's Barberis pavadino satyrinį leidinį prancūziškosios griežtos satyrinės kritikos bastionu, iškart po to tą bastioną pavadindamas masalu musulmonams. Tad kas tai yra? Griežta satyra ar suvešėjęs fanatizmas? T.Barberis, ieškodamas tragedijos priežasčių, galiausiai apkaltina žurnalą dėl jo tragedijos. Jis, žinoma, netoleruoja žmogžudysčių ir žodžio laisvės apribojimo, bet ieško vienintelio sveiko grūdo redakcijoje – nežabodamas žodžio laisvės, galite prisikviesti mirtį. Ar viskas aišku?
Veikiausiai saugu manyti, kad „Charlie Hebdo“ žinojo, ką daro, pajuokdami fanatizmą. Ir mes tuo didžiavomės. Tai, ką jie darė, yra verta pagarbos. Iš tiesų, tai Paryžiaus tragediją gali pagyvinti juodoji komedija, ta privilegija priklauso Stéphane'ui Charbonnier, arba Charbui. Paskutinis jo grafinis darbas vaizdavo kvailos išvaizdos mudžahedą, sakantį: „Kol kas jokių išpuolių Prancūzijoje? Palaukite! Laimingų Naujųjų metų galime linkėti iki pat sausio pabaigos.“
Manau, kad komentatoriai Charbą po mirties kaltins už tai, kad išpranašavo savo paties mirtį. Jis gražiai vaizdavo skirtį tarp sekuliarizmo ir pasaulio, kokį piešia „al-Qaeda“ arba Islamo valstybė (IS). Organizacija, kuri prisidėjo prie „bendro gėrio“ prievartaudama jazidų moteris, žudydama kurdus, sunitų gentainius ir reikalaudama išnaikinti šiitus. Bet IS aukos bent jau nepiešė „išdykusių piešinių“.
Ant naujausio „Charlie Hebdo“ žurnalo viršelio puikuojasi prancūzų rašytojo Michelio Houellebecq'o pavardė. Jis sako: „2022 metais aš švęsiu Ramadaną.“ Tą pačią dieną, kai buvo įvykdytas išpuolis, pasirodė nauja rašytojo knyga „Soumission“. Naujojoje M.Houellebecq'o knygoje rašoma apie tai, kad 2022 metais prezidento rinkimuose laimi ką tik įkurtos musulmonų partijos lyderis Mohammedas Ben Abbessas. Jį kovoje su kraštutiniųjų dešiniųjų lydere Marine le Pen palaiko tiek dešinieji, tiek socialistai.
Kitą dieną po rinkimų moterys ima atsisakyti vakarietiškų drabužių, vyrai ima rengtis pagal musulmoniškus papročius, universitetai tampa islamiški, o šios religijos neišpažįstantys dėstytojai priversti arba palikti universitetus, arba atsiversti į islamą.
Ar atvaizdas kito prancūzų provokatoriaus gali iššaukti agresiją? Jis neabejotinai sulauks kritikos ir piktų pasmerkimų. Bet ar gali būti taip, kad daug dievobaimingų įvykių Paryžiuje stebėtojų turi savo prioritetus ir proporcijos jausmą, ką smerkti bet kurią dieną? Ar jie dievobaimingi kvailiai dėl to, kad nerašo tokių nesąmonių kaip Crumley ir Barberis?