Ibrahimo sauskelnės yra pačios mažiausios, tačiau ir jos jam yra per didelės. Didelės akys, įdubę skruostai, pro odą išsišovę šonkauliai – atrodo, kad kūdikis traukiasi akyse.
Apie tokios būklės vaiką liežuvis neapsiverčia sakyti, kad jam pasisekė. Tačiau Ibrahimas išgyveno 21 dieną, ir gydytojai tikisi, kad jis liks gyvas. Jo dvynys broliukas mirė iškart po gimimo.
Vaiko mama Wafaa Hatem sėdi ant lovos šalia sūnaus ir glosto Ibrahimo rankas, kai šis pravirksta.
Kaip dar trys milijonai Jemeno gyventojų, šeima per karą neteko būsto. Kasdien tenka galvoti, kur gauti maisto. Ibrahimo tėvas yra taksi vairuotojas, tačiau žlungančios ekonomikos sąlygomis rasti klientų vis sunkiau.
„Vyras kartais gauna darbo, – sako Wafaa. – O neretai jokio darbo nėra. Kartais gauname pavalgyti, o kartais į burną neįsidedame nieko.“
Sistema griūna
Tai tik vienas liudijimas iš karo, per kurį vaikų neprievalgio lygis per dvejus metus šoktelėjo 200 proc.
Penkiasdešimt procentų sveikatos apsaugos objektų nebeveikia. Kai kuriuos subombardavo Saudo Arabijos oro pajėgos, kiti uždaryti dėl lėšų stygiaus.
Pagrindiniai keliai ir tiltai dažnai puldinėjami, todėl pristatyti pagalbą tampa dar sunkiau. Be to, pagalbos srautą dažnai stabdo sukilėliai, kurie nori kontroliuoti jos paskirstymą. Daugelis valstybės tarnautojų, įskaitant sveikatos apsaugos sektoriuje, jau bent keturis mėnesius negauna atlyginimo.
Labdaros organizacijos, tokios kaip „Gydytojai be sienų“, siekia palengvinti padėtį, tačiau dėl didelio lėšų stygiaus tai labai sunki užduotis.
Korespondentas susitiko su „Gydytojų be sienų“ misijos vadove Colette Gadenne vieno iš labiausiai nuo konflikto nukentėjusių Hadžos miesto perpildytoje ligoninėje.
Einant ligoninės koridoriais visur matyti karo padariniai. Palatose guli sunkiai sužaloti ūkininkai, kuriuos pakeliui į turgų apšaudė Saudo Arabijos oro pajėgų lėktuvai, daug neprievalgio ir ligų iškankintų vaikų.
„Sistema kol kas dar veikia, yra vaikų maitinimo centrų, mitybos programų, tačiau labai sunku stebėti, kaip tos programos taikomos, be to, labai bijau, kad daugelis šeimų tiesiog neturi lėšų atvykti, susimokėti už patikrinimą ir dalyvauti programoje, – sakė ji. – O iš tiesų sistema griūna, ligoninės nuolat uždaromos, tad pasidaro labai baisu, kai suvoki, kad ši šalis, net ir iki karo nuvarginta skurdo ir prasto valdymo, kasdien smunka vis žemyn.“
Einant ligoninės koridoriais visur matyti karo padariniai. Palatose guli sunkiai sužaloti ūkininkai, kuriuos pakeliui į turgų apšaudė Saudo Arabijos oro pajėgų lėktuvai, daug neprievalgio ir ligų iškankintų vaikų.
Problema ignoruojama
Kaimuose, kurių gyventojams dažnai trūksta lėšų nuvykti į ligoninę, žmonės bando užmegzti kontaktą su atvykusiais užsieniečiais, tikėdamiesi sulaukti pagalbos.
Berniukas atsineša sergančią sesutę ir įsitaiso priešais. Senukas, kuris nieko neprašo, bet viltingai žiūri į atvykusiuosius, atsivedė keturis alkanus anūkus.
Aisha Ali, kuri prieš penkis mėnesius neteko vieno iš savo vaikų, rodo sunkiai sergančią keturių mėnesių dukrelę Asmą. Kūdikio akys yra pageltusios dėl kepenų problemų, kurias sukėlė neprievalgis.
„Mums reikia gydymo priemonių, jei turite. Ką turite? Turite kokių nors vaistų? Mums reikia visko, mums reikia vaistų. Jei galite jų mums duoti, būtume dėkingi“, – maldavo ji.
Labdaros organizacijos „Gelbėkite vaikus“ darbuotojai yra įkūrę mobilių sveikatos klinikų šioje teritorijoje, tačiau visų poreikių patenkinti neįmanoma.
Krizę didina švaraus vandens trūkumas – neseniai kilo choleros protrūkis. Fiksuojama daug plaučių uždegimo ir ūmaus viduriavimo atvejų, kurie ypač pavojingi netvirtos sveikatos jauniems žmonėms.
Krizę Jemene užgožė karas Sirijoje ir Irake. Šalyje ik šiol gauta vos 50 proc. žadėtos paramos.
Aukštą Jungtinių Tautų pareigūną šalyje Jamie McGoldricką akivaizdžiai apėmusi neviltis dėl tarptautinės reakcijos.
„Politiniai padėties aspektai atrodo svarbesni už elementarų žmoniškumą, – teigė jis. – Žmoniškumas čia tarsi nebegalioja. Pasaulis yra linkęs nepaisyti to, kas vyksta Jemene. Sunku nupasakoti, kaip šios krizės sąlygomis trūksta lėšų.“
Sausringoje lygumoje Al Manjurah vietovėje 17 000 žmonių gyvena iš brezento, šiaudų ir dumblo suręstose trobelėse.
Mahdi Ali Abdullah čia įsikūręs su žmona ir devyniais vaikais. „Mes bijome oro pajėgų smūgių. Mums tenka nuolat keisti buvimo vietą“, – sako jis.
Jo balsas vos girdėti. Taip, jo žodžiai yra prasmingi, jie dėliojami į rišlius sakinius. Tačiau jis kalba visiškai be energijos. Gyvybingumo likę tik kare, kuris paralyžiuoja šalies gyvenimą.
