Jis mirė trečiadienį, būdamas 96 metų, pranešė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.
Jiang Zeminas iš fabriko inžinieriaus tapo daugiausiai gyventojų turinčios pasaulio šalies vadovu ir prisidėjo prie to, kad Kinija dabar yra prekybos, karinė ir politinė galybė.
Kai jis pradėjo eiti pareigas 1989 metais, Kinija dar tik buvo atsargiai pradėjusi ekonominę modernizaciją stadijoje. Tarptautinėje scenoje šalis buvo parijas dėl Tiananmenio demokratinio judėjimo numalšinimo.
Kai 2003 metais Jiang Zeminas pasitraukė iš prezidento pareigų, Kinija buvo tapusi Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare, Jungtinė Karalystė buvo perdavusi Honkongą, Pekinas buvo užsitikrinęs teisę rengti 2008-ųjų vasaros olimpines žaidynes, šalis sparčiai artėjo prie supervalstybės statuso.
Analitikai teigia, kad Jiang Zeminas ir jo „Šanchajaus gaujos“ frakcija ir toliau darė įtaką komunistų politikai, be kita ko, 2012 metais išrenkant prezidentu Xi Jinpingą.
Tačiau manoma, kad Jiang Zemino galia silpnėjo didėjant dabartinio lyderio įtakai.
Xi Jinpingas tapo galingiausiu Kinijos politiniu veikėju nuo Mao Zedongo laikų ir neseniai užsitikrino beprecedentę trečiąją Komunistų partijos lyderio kadenciją.
Jiang Zeminas, pagal išsilavinimą elektros inžinierius, savo karjeros pradžioje dirbo gamyklose. Jis neturėjo revoliucinės patirties ir prestižo kaip jo pirmtakas Deng Xiaopingas, paskyręs jį vadovauti naujos kartos lyderiams.
Daugelio laikytas pereinamojo laikotarpio figūra, Jiang Zeminas po Tiananmeno įvykių buvo politiškai suvaržytas.
Tačiau 1992 metais Deng Xiaopingui aplankius klestinčias pietines provincijas, Jiang Zeminas pasirodė esąs uolus savo globėjo „reformų ir atsivėrimo“, siekiant ištraukti Kinijos žmones iš skurdo, šalininkas.
„Pirmiausia neišsprendus [ekonominio išgyvenimo] problemos, būtų sunku pasiekti bet kokią kitą teisę“, – 1997 metais sakė Jiang Zeminas.
Jo premjeras Zhu Rongji toliau mažino valstybės vykdomą ekonomikos kontrolę, o užsienio ryšiai, ypač su Jungtinėmis Valstijomis, reikšmingai pagerėjo.
„Norint paploti, reikia dviejų rankų“, – 2001 metais apie Kinijos ir JAV ryšius sakė Jiang Zeminas.
Keistas įvaizdis
Jiang Zeminas buvo vadinamosios trečiosios Kinijos komunistų lyderių kartos – technokratiškesnio ir profesionalesnio valdančiojo elito, susiformavusio po pirmųjų revoliucionierių – lyderis.
Žvelgiant iš šalies, pokytis buvo didžiulis.
Jiang Zeminas sugriovė griežto komunistų lyderio stereotipą – savo plačia šypsena, dideliais akiniais, kelių kalbų mokėjimu ir kartais klounišku elgesiu, įskaitant juokelius anglų kalba.
Jis mėgo muziką, grojo pianinu, buvo žinomas dėl to, kad uždainuodavo net užsienio kelionių metu. Per valstybinį vizitą Filipinuose jis užtraukė Elvio Presley dainą „Love Me Tender“.
Vis dėlto jo, kaip vadovo, palikimas lieka nevienareikšmis, o kritikų gausu.
Jiang Zeminas buvo kritikuojamas už tai, kad nesugebėjo išspręsti naujų problemų, kilusių dėl Kinijos ekonomikos atgimimo: išsikerojusios korupcijos ir nelygybės, aplinkos niokojimo ir valstybės sektoriaus reformų, dėl kurių buvo masiškai atleidžiami darbuotojai.
Teisių gynėjai apgailestavo dėl jo represijų prieš politinius aktyvistus ir dvasinę sektą „Falun Gong“. Daug kas piktinosi, kad jis yra nykus technokratas, veltui bandęs prilyginti savo palikimą Mao Zedongo ir Deng Xiaopingo darbams.
Atsikirsdamas į užsienio kritiką dėl žmogaus teisių padėties Kinijoje, Jiang Zeminas kartą demokratinį vystymąsi prilygino Alberto Einsteino reliatyvumo teorijai ir tvirtino, kad šalis judės savo tempu.
Tačiau kiti manė, kad jis buvo pernelyg susirūpinęs Vakarais.
Nepotizmas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose taip pat tapo skaudžia problema. Jo paties sūnūs buvo kaltinami naudojęsi savo vardais, kad prasimuštų; daug kas mano, kad Jiang Mianhengas kontroliavo įtakingas kompanijas, o Jiang Miankangas, kaip pranešama, buvo aukšto rango kariuomenės generolas.
Kariuomenės vadas
Jiang Zeminas, kilęs iš rytinės Dziangsu provincijos, gimė 1926 metais gana pasiturinčioje šeimoje ir augo Japonijos okupacijos metais.
Dalyvavęs pogrindiniame studentų judėjime, jis 1946 metais įstojo į Komunistų partiją, Maskvoje įgijo inžinieriaus specialybę, o vėliau pasižymėjo valstybinėje pramonėje.
Padedamas įtakingų globėjų, Jiang Zeminas 1985 metais tapo Šanchajaus meru, o vėliau – miesto Komunistų partijos vadovu ir taip pateko į partijos elitą.
1989 metais, valdžios viršūnėse kilus dideliems nesutarimams dėl reakcijos į Tiananmeno įvykius ir Kinijos ekonomikos krypties, Deng Xiaopingas, atmetęs kitus aukštesnio rango kandidatus, partijos vairą skyrė kontroversijos nekėlusiam Jiang Zeminui. Pats Deng Xiaopingas tuomet liko aukščiausiuoju lyderiu.
Jiang Zeminas buvo giriamas už taikų Tiananmeno įkvėptų protestų Šanchajuje nutraukimą ir buvo pelnęs kitų svarbių titulų, įskaitant kariuomenės vado.
„Rupūžės garbintojai“
2002 metais Hu Jintao pakeitė Jiang Zeminą, tačiau šis dar laikėsi valdžios iki 2004 metų, kol galiausiai atsisakė Kinijos kariuomenės vadovo posto.
Jo užkulisinė įtaka užgožė Hu Jintao prezidentavimą, apribodama lyderio galias vykdyti ryžtingas politines reformas.
Pastaraisiais metais Jiang Zeminas netikėtai tapo populiariu memu tūkstantmečio ir Z kartos kinams. Jo gerbėjai save vadino „rupūžės garbintojais“ ir žavėjosi į varlę panašia jo veido išraiška bei keistomis manieromis.
2017 metų Komunistų partijos suvažiavime Xi Jinpingui sakant tris valandas užtrukusią kalbą, interneto vartotojai smaginosi, kai Jiang Zeminas akivaizdžiai snaudė, kelis kartus pažiūrėjo į laikrodį, tikrino dokumentus su didžiuliu didinamuoju stiklu.
Jiang Zeminas nedalyvavo praėjusį mėnesį įvykusio partijos suvažiavimo, kuriame Xi Jinpingas buvo paskirtas partijos vadovu beprecedentei trečiai kadencijai, atidarymo ir uždarymo ceremonijose. Dėl to buvo susirūpinta dėl galimai prastos Jiang Zemino sveikatos.