Kozača Lopanės miestelis, kuriame jis gyvena, yra už kelių kilometrų nuo Ukrainos ir Rusijos sienos. Oficialiai jame gyvena apie 6 tūkst. gyventojų. Daugiau nei šešis mėnesius, nuo vasario 24 d. iki rugsėjo 11 d., šio miestelio žmonės gyveno okupacijos sąlygomis.
Būtent iš Kozača Lopanės Rusijos kariuomenė reguliariai apšaudė Charkivo miestą ir jo priemiesčius. Būtent čia jie įkūrė savo štabą visoms okupuotoms regiono teritorijoms.
Taip pat miestelyje buvo įrengtos kelios kalinimo ir kankinimų vietos. Viena – apleistame daržovių sandėlyje, kita – geležinkelio stotyje.
Pagrobė iš namų
„10 pragaro dienų“ ten išgyveno ir vietos tarybos deputatas Olehas Dihalo. Jį Rusijos kariškiai pagrobė tiesiai iš jo paties namų.
„Jie įvažiavo į kiemą šarvuotu transporteriu, nugriovė mano vartus. Buvo gal 15 vyrų, gal daugiau, jie ėmė šaudyti į orą“, – pasakoja Olehas, kuris tuo metu namuose buvo su 29 metų sūnumi, 17 metų dukra, žmona, sūnėnu ir sūnėno žmona.
Rusų kariškiai visiems lipnia juosta užklijavo akis, surišo rankas ir pareiškė, kad nuo šiol namas priklauso jiems.
„Viduje vis dar netvarka, nors namas jau buvo išvalytas“, – sako Olehas.
Jis nori parodyti savo šeimos nuotraukas, bet stabteli koridoriuje ir liūdnai šypteli: „Skalbimo mašinos nepavogė, bet klozetą nusuko.“
Oleho akyse daužė jo neįgalų sūnų
Tačiau kai vyras toliau pasakoja apie savo pagrobimo dieną, kovo 17-ąją, jis nebesišypso. Nes tada okupantai jį kartu su sūnumi ir sūnėnu nuvedė į rūsį, kuris buvo geležinkelio stotyje.
Mano sūnui 29 metai. Jis nuo vaikystės yra neįgalus, serga hemofilija. Kai mus nuvedė į rūsį, maldavau, kad nemuštų mano sūnaus. Jo negalima mušti, nes nebus galima sustabdyti kraujo. Kuo labiau šaukiau, tuo labiau jie jį mušė.
„Mano sūnui 29 metai. Jis nuo vaikystės yra neįgalus, serga hemofilija. Kai mus nuvedė į rūsį, maldavau, kad nemuštų mano sūnaus. Jo negalima mušti, nes nebus galima sustabdyti kraujo. Kuo labiau šaukiau, tuo labiau jie jį mušė. Artiomas, mano sūnėnas, ėmė šaukti: „Kalės, nelieskite mano brolio!“ Prieš tai jis suprato, kad ir jį sumuš. Ir jį mušė, bet jis tylėjo. Netrukus mano sūnus pradėjo šaukti: „Nemuškite mano brolio!“ Aš jais didžiuojuosi. Jie drąsiai laikėsi“, – pasakoja Olehas, o iš jo akių rieda ašaros.
Netrukus jis paprašo šiek tiek luktelėti, kad nusiramintų ir nusišluostytų ašaras.
Žiaurūs kankinimai
Jis svarsto, kad galėjo būti pagrobtas dėl to, jog pažįsta vietos Ukrainos karinės administracijos vadovą. Jie užaugo kartu. Rusijos kariuomenė norėjo prisivilioti tą Ukrainos pareigūną, kad galėtų be kovos užimti dar kelis miestus.
Tačiau Olehas atsisakė skambinti draugui. Ir, nors jis okupantams davė draugo telefono numerį, jie nenustojo jo kankinti.
„Jie klausinėjo – kodėl aš 2014 m. nekovojau už vadinamąsias Luhansko ir Donecko liaudies respublikas? Tokie jų klausimai. Trumpai tariant, jie tiesiog nori žudyti žmones ir neužduoda konkrečių klausimų.
Jie mušė mane į krūtinę, lazda daužė kojas. Jie man suleido injekcijas į kojas ir pasakė, kad nori atskirti raumenis nuo kaulų, kad tapčiau neįgalus.
Kai tik jie nuvedė mane į rūsį, iš karto pakabino už rankų. Jie mušė mane į krūtinę, lazda daužė kojas. Jie man suleido injekcijas į kojas ir pasakė, kad nori atskirti raumenis nuo kaulų, kad tapčiau neįgalus.
Kamerose buvo daug žmonių, buvome sugrūsti vienas ant kito“, – pasakoja Olehas ir priduria, kad aštuntą dieną rūsyje buvęs prižiūrėtojas įkalintus vyrus pabandė pagąsdinti: „Laikykitės! Atvyko tie, kurių mes patys bijome!“
„Netrukus po jo žodžių buvau už rankų ištemptas iš rūsio į antrąjį stoties aukštą. Jie mane mušė ir mušė, paskui paguldė ant pilvo, ant ausų uždėjo metalinius segtukus, kažką uždėjo ant nugaros, o tada supratau, kad mane ketina kankinti elektrošoku. Taip ir buvo. Apie pusvalandį“, – Olehas neprisimena, kas vyko toliau. Išskyrus tai, kad jį kažkur vežė užrištomis akimis.
Dalis išskirtinių žirgų buvo užmušti
Galiausiai vyras buvo išmestas gatvėje netoli savo namų. Tada jis sužinojo, kad jo sūnus ir sūnėnas po keturių dienų kalinimo taip pat buvo paleisti. Jie kartu su šeimos moterimis slapta persikėlė pas žmones į kaimą.
Tačiau Olegas negalėjo iš karto pasislėpti nuo okupantų. Juk visas jo gyvenimas buvo Kozača Lopanėje: nemaža arklių ferma.
„Buvo miestelyje toks Maksimas, kolaborantas... Kodėl jis tapo kolaborantu? Na, matyt, ne veltui turėjo pravardę Dešrelė. Taigi jis atėjo pas mano žirgų trenerį ir sako: „Kol Oleho nėra, parduokime žirgus“, – pasakoja vyras.
Jo žirgai – ne paprasti: grynakraujai, anglų veislės, visi su elektroninėmis mikroschemomis. Jų neparduosi juodojoje rinkoje.
Kovo pabaigoje prasidėjus artilerijos mūšiams dėl Kozača Lopanės, rusų kariai apšaudė ūkį mažiausiai 11 kartų. 23 Oleho arkliai žuvo, likusius – 36 – jis patikėjo savo dresuotojo, kuris kategoriškai atsisakė palikti gyvenvietę, globai.
Bandydami priversti kolaboruoti grasino išprievartauti dukrą
Tuo tarpu pats nusprendė su šeima pabėgti į užsienį, nes pas jį vėl atėjo rusų kariai ir „paprašė“ pagalvoti apie bendradarbiavimą.
„Vienas iš jų pasakė – mes atvesime tavo 17-metę dukrą ir išprievartausime ją čia, taip pat atrišime tau akis, kad galėtum tai stebėti“, su siaubu prisimena jis. Laimei, tai buvo blefas, kariai neatvedė jo dukros, tačiau Olehas suprato, kad delsti nebegalima – reikia bėgti.
-
Kremlius: kada pasibaigs konfliktas Ukrainoje, priklauso nuo Volodymyro Zelenskio
-
JAV analitikai: Ukrainos pajėgos žiemos oro sąlygas gali sėkmingai išnaudoti
-
V.Putinas žada daugiau smūgių Ukrainos energetikos infrastruktūrai
-
V.Zelenskis: rusų minų pavojui pašalinti prireiks ne vienų metų
-
Būdamas vos 26-erių kare žuvo garsus Ukrainos humoristas Jaroslavas Garkavko
Pabėgo, o po išlaisvinimo grįžo atgal
Miestelio gyventojai padėjo slapta išvežti vaikus ir žmoną į užsienį. Jis liko dar kelioms dienoms sutvarkyti reikalų. Gegužės pabaigoje jis paliko savo namus. Išvyko per apšaudymus ir okupuotas teritorijas.
„Iš Vovčansko Ukrainoje man pavyko išvykti tik į Belgorodą Rusijoje, o toliau per Baltijos šalis. Pasienio punkte prie Rusijos ir Latvijos sienos neturėjau rusiško išvykimo spaudo, todėl paprašiau Latvijos pasieniečių „Nesiųskite manęs atgal į Rusiją, nes buvau kankinamas ir neišleistas į Ukrainos teritoriją“.
„Gerai, – pasakė vaikinai. Daugiau niekas tavęs nepalies“.
Jie užpildė visus dokumentus, o kadangi mano autobusas jau buvo išvykęs, net surado man kitą reisą į Lvivą“, – pasakoja vyras.
Galiausiai Olehas vėl pamatė savo šeimą, kuri dabar gyvena saugioje vietoje Ukrainos vakaruose. Jis sako, kad jo dukra, sulaukusi pilnametystės, planuoja stoti į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. O pats Olehas po deokupacijos iš karto grįžo į Kozača Lopanę. Atstatyti ūkio.
