Panikos dėl „Brexit“ nebėra
– Jungtinė Karalystė jau mėnesį oficialiai nebe Europos Sąjungos narė. Kokios nuotaikos ir rūpesčiai tvyro tarp JK lietuvių?
– Jau apsipratome su ta mintimi, pradinis šokas praėjo. Žinoma, JK vyriausybė besiruošiančius atvykti po pereinamojo laikotarpio pabaigos gąsdina besikeičiančiomis imigracijos taisyklėmis.
Tačiau nuotaikos ramios, žmonės toliau gyvena, dirba, į mokyklas veda vaikus. Nėra panikos. Kaip ir Lietuvoje, šiuo metu visą dėmesį užėmęs koronavirusas, kitos einamosios problemos – prieš tai karališkoji šeima užėmė visą eterį. Tai galbūt šiek tiek nustelbia „Brexit“ derybų momentus.
– Kaip apskritai po 2016-ųjų JK pasikeitė klimatas imigrantų atžvilgiu? Kai kurie stebėtojai sako, kad „Brexit“ tarsi įteisino ksenofobiją.
– Taip, po 2016 metų birželį įvykusio referendumo tikrai buvo galima pastebėti daugiau ksenofobinių išpuolių ir patyčių. Taip pat matėme policijos suaktyvėjimą, didesnes pastangas ir finansavimą, skirtą ksenofobijos stabdymui. Galiausiai tai suvaldyta, dabar nesijaučia stiprios netolerancijos, neapykantos nusikaltimų.
Situacija labai priklauso nuo to, kokiam regione gyveni, kas tavo kaimynystėje. Kai kur dar tenka girdėti patyčių, pavyzdžiui, kai kuriose mokyklose, tačiau manau, kad tai nėra masinis reiškinys.
Imigracijos politika JK keisis
– Ar planus keisti imigracijos politiką nebeįsileidžiant nekvalifikuotų, mažai uždirbančių darbuotojų laikote labiau griežta derybine pozicija, ar, vis dėlto, būsimi imigrantai turėtų ruoštis pokyčiams?
– Manau, kad pokyčiams ruoštis reikėtų. Galbūt tai tiesiog derybinė pozicija, siekiant kitų lengvesnių susitarimų, prekybos.
Matysime, kas bus pasiekta pirmadienį prasidėjusiose derybose, prieš kurias girdėjome pareiškimų iš abiejų pusių. Tačiau neabejoju, kad bus sugriežtintas įvažiavimas naujiems imigrantams. Neabejoju, kad bus nustatytos naujos taisyklės.
Ar jos bus tokios griežtos? Pamatysime. Juk, vis dėlto, išlieka galimybė, kad ES ir JK iki metų pabaigos nesudarys susitarimo. Tuomet Jungtinė Karalystė turės visas teises ir galimybes įvesti taisykles naujai atvykstantiems imigrantams.
Beje, imigrantų iš ES valstybių Jungtinėje Karalystėje mažėja, o iš trečiųjų šalių – didėja. Vienokiu ar kitokiu būdu tas trejų metų laikotarpis apmažino imigraciją iš ES, nors dar nėra griežtų apribojimų.
– Ką apie galimus imigracijos politikos pokyčius kalba JK darbdaviai? Ar nekyla nerimas likti be darbuotojų?
– Kyla. Nerimauja profesinės sąjungos, parlamento nariai, kurių apygardose yra daugiau ūkininkų, gamybos įmonių.
Vienas iš nerimo signalų – jau dabar sveikatos apsaugos sistemoje egzistuojantis didelis slaugos darbuotojų trūkumas. Ir šį darbą dažniausiai dirba ne JK piliečiai. Nors darbas reikalauja aukštos kvalifikacijos ir žinių, slaugų atlygis yra mažesnis nei nustatytas minimalus. Nerimaujama, kad jų gali dar sumažėti.
Taip pat ūkininkai nerimauja, kad vasarą gali pritrūkti darbininkų, jei įvažiuotų mažiau žmonių dirbti sezoninius darbus.
Nerimaujama dėl darbų, kurių patys britai nelabai nori, nes jiems netinka gana žemas atlygis – pramonininkai išgyvena, kad gali pritrūkti darbo rankų.
– Kai kurios organizacijos paskelbė, kad sugriežtintos imigracijos taisyklės gali prisidėti prie šių dienų vergovės stiprėjimo. Ar Jūs įžvelgiate tokią grėsmę? Ką jau dabar galėtų padaryti Lietuvos vyriausybė, kad apsaugotų savo piliečius?
– Taip, grėsmė iš tikrųjų yra. Ne kartą kartojau, kad jei nuo 2021-ųjų sausio JK griežtai apribos ES piliečių įvažiavimą, situacija gali būti panaši į tą, kurią matėme iki Lietuvai įstojant į Bendriją. Tuomet buvo nemažai padirbtų dokumentų, apgautų žmonių, kurie už atlygį buvo vežami į JK tikėdamiesi gauti darbą. O kai kurie atvežti būdavo išnaudojami.
Tačiau jau yra žengtas didelis žingsnis – paskirtas naujas policijos atašė Jungtinėje Karalystėje. Manau, kad jis atvyksta labai laiku. Dar yra pakankamai laiko pasiruošti tam, kas gali būti po 2021-ųjų.
– Ne visi gerai moka anglų kalbą ar turi jiems padedančių žmonių. Ar tikitės, kad informaciniame statuse esantys lietuviai iš jo išeis ir visi kreipsis dėl statuso gavimo?
– Jau dabar sklando internete ir vietos spaudoje Vidaus reikalų ministerijos skaičiavimai, kad, jei tos pačios imigracijos taisyklės, kurias numatoma taikyti nuo 2021-ųjų atvykstantiems iš ES imigrantams, būtų taikomos dabar JK gyvenantiems Bendrijos piliečiams, apie 70 proc. jų neatitiktų tos kartelės.
Tai rodo liūdną vaizdą, kad apie 70 proc. čia gyvenančių ES piliečių, įskaitant lietuvius, arba gerai nemoka kalbos, arba dirba žemos kvalifikacijos darbus ir jų atlygis nesiekia minimalaus numatomo lygio.
Tačiau apskritai, jei žmogus dirba, moka mokesčius, jei jis yra sąžiningas pilietis, jam nėra ko bijoti – nėra nustatyta minimalių metinių užmokesčių, kalbos mokėjimo barjerų. Todėl gali kreiptis dėl statuso gavimo, jų prašymai bus patenkinti.
Be to, JK vyriausybė skiria labai daug pinigų įvairioms vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Jose dirba lietuviai asistentai, kurie padeda (besikreipiantiems – red.), skelbiamos vietos, kur galima ateiti su pasu, jei žmogus nemoka naudotis kompiuteriu, anglų kalbos.
Nežinau, kas turėtų nutikti, kad ta informacija, jog reikia registruotis, nepasiektų žmonių. Lietuvos ambasada Londone, mūsų bendruomenė nuolat skelbia šią informaciją, siūlome pagalbą.
– Stebint diskusijas dėl imigracijos politikos pokyčių teko girdėti nerimą, kad po 2021-ųjų bus deportuoti tie, kurie gerai nemoka anglų kalbos, uždirba mažiau, nei numatytas minimalus atlygis. Ar galėtumėte nuraminti tokių baimių turinčius emigrantus?
– Baimė paprastai kyla iš nežinojimo. Tačiau šiandien mums, JK esantiems ir dirbantiems lietuviams, nežinomųjų kaip ir nebeliko. Yra labai aiškiai deklaruojama, kad jei patvirtino nuolatinio arba preliminaraus nuolatinio gyventojo statusą, jokių baimių neturėtų likti.
Mano manymu, egzistuoja nedidelė galimybė, kad jei iki pereinamojo laikotarpio pabaigos ES ir JK nesudarys susitarimo, šalyje gyvenantys ne Britanijos piliečiai pajus kažkokius pokyčius, pavyzdžiui, galbūt bus apribotas išmokų skyrimas. Galbūt priklausomai nuo to, kiek sumokėjai mokesčių, tiek galėsi pretenduoti į valstybės paramą.
Tačiau visa kita, kas yra susiję su valstybei mokamais mokesčiais ir socialinėmis garantijomis, neturėtų keistis. Tiems, kurie dirba ir moka mokesčius, nematau jokio pagrindo nerimauti.
Tautiečiai žvalgosi į Lietuvą
– Kiek „Brexit“ skatino ar skatina lietuvius bent jau pagalvoti apie grįžimą į Lietuvą?
– Turime iškalbingus skaičius: 2019 metais neto tarptautinė imigracija pirmą kartą jau buvo teigiama – beveik 11 tūkst. daugiau į Lietuvą atvyko nei iš jos išvyko.
Galbūt negalima sakyti, kad žmonės grįžta dėl „Brexit“, tačiau bendruomenėje ir aplinkoje artimoje matau, kad ir tarp dar negrįžusiųjų ne vienas ir ne du labai mąsto apie grįžimą. Arba bent jau norėtų tai padaryti.
Apklausos rodo, kad 50-60 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių galvoja apie grįžimą, norėtų grįžti. Ar taip atsitiks? Pamatysime. Apie grįžimą ypač galvoja tie, kurie turi vaikų, neturi būsto: smarkiai išaugus jo kainoms, jo įsigyti artimoje ateityje galbūt nebus įmanoma.
Labai svarbi ir pagerėjusi vaikų integracija, atkreiptas dėmesys į tuos vaikus, kurie galbūt nelabai gerai moka (lietuvių) kalbą, nelabai gerai moka rašyti. Tolerancija jiems – didesnė.
Be to, grįžimą skatina ir teigiamos žinutės, straipsniai iš Lietuvos, Kartoju padėką ir jums, žurnalistams, kad apie užsienio lietuvius rašote ne tik neigiamas naujienas, bet ir rodote geruosius pavyzdžius, praktikas žmonių, kurie sugrįžę sukūrė verslus, padarė kažką gražaus.
Skatina ir gerėjanti ekonominė padėtis Lietuvoje, augantys atlyginimai. Labai svarbi ir pagerėjusi vaikų integracija, atkreiptas dėmesys į tuos vaikus, kurie galbūt nelabai gerai moka (lietuvių) kalbą, nelabai gerai moka rašyti. Tolerancija jiems – didesnė. Aišku, dar ne visur, ne visose mokyklose, bet bent jau kalbama apie tai.
– Ką dar galima padaryti, kad būtų greičiau susigrąžinti tie, kurie dar abejoja? Galbūt bent komunikacija turėtų būti kitokia?
– Ne visai. Ta komunikacija turi turėti pagrindą. Turėjome ir tokių pavyzdžių, į kuriuos dabar jau galima žiūrėti šiek tiek su humoru, kai grįžtantieji įsivaizdavo, kad juos pasitiks raudonu kilimu ir jiems atsidarys visos durys, darbo vietos tiesiog bus padėtos ant lėkštutės. Kai taip neatsitiko, žmonės labai nusivylė.
Manyčiau, kad turėtų pasikeisti ir verslo požiūris į užsienyje gyvenančius lietuvius. Pavyzdžiui, verslui skiriama parama, kad jis būtų suinteresuotas ieškoti užsienyje gyvenančių lietuvių, kad tie darbo skelbimai pasiektų mus.
Tenka girdėti: negi jūs nežinoti cvonline.lt ar kitų portalų, kur galima pasižiūrėti darbo skelbimus? Realybė yra tokia, kad žmonės, apie dešimtmetį gyvenantys užsienyje, tiesiog nebežino, kur galima ieškoti Lietuvos darbo skelbimo. Arba jie tiesiog negali tam papildomai skirti laiko.
Yra nemažai lietuviškų portalų JK, Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, kuriuos lietuviai skaito. Kodėl nepaskatinus verslo savo darbo skelbimų dėti ten? Tai yra labai paprastas, žemiškas dalykas – atkreipti dėmesį ir rasti savo būsimą darbuotoją.
Taip pat galėtų būti organizuojamos verslo mugės, darbdavių vizitai į užsienio bendruomenes. Mes, kaip bendruomenė, padėtumėme ir prisidėtumėme.
Valstybės požiūris galėtų keistis ta prasme, kad galbūt verslui pirmus kelis mėnesius būtų suteiktos mokestinės lengvatos įdarbinant grįžtančius iš užsienio. Nes verslas prisiimtų didesnę riziką neturėdamas galimybės patikrinti tų žmonių darbo patirties, kvalifikacijos.
Taip pat labai svarbus verslo požiūris į žmogų, darbuotoją. Tikrai tenka girdėti, kad bijoma grįžti, nes Europos valstybėse darbdavio požiūris į darbuotoją yra labai pagarbus, ir žmonės yra pripratę prie tos pagarbos, tolerancijos. Šioje vietoje verslo kultūra dar turėtų keistis, kad žmonės būtų labiau užtikrinti, jog nebus išnaudojami Lietuvoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min šventinė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui dedikuota rubrika
– Kaip lietuvių bendruomenė švęs kovo 11-ąją?
– Labai linksmai, su lietuvišku kolektyvu „Linas“ iš Panevėžio, su mūsų vietos šokių ir dainų kolektyvais. Surengsime puikią lietuvišką vakaronę prisimindami, kur mūsų šaknys, kuo mes kvėpuojame, ir kur mūsų širdys. O mūsų širdys – Lietuvoje, tikiuosi, kad joje ilgainiui atsidurs ir mūsų kūnai.
