„Tik nuolatinis konfliktas su Vakarais gali užtikrinti Rusijos valdžios išlikimą savo kėdėse. Bandymas kontroliuoti kaimynines šalis yra šio konflikto dalis, tačiau panašu, kad V. Putino užmojai siekia toliau. Jis nori suskaldyti ES, neutralizuoti NATO, susilpninti Vašingtono tarptautinį vaidmenį. Pašnekovo teigimu, Rusijos grėsmės Baltijos šalims yra realios, o konfrontacija su Vakarais yra tapusi vienintele Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimo legitimumo forma.
Baltijos šalys yra šių pastangų priešakinėse linijose. Kremlius gali bandyti parodyti, kad NATO, susidūrusi su Rusijos agresija, apimančia karines grėsmes, kibernetines atakas, propagandą, nesugebės solidarizuotis ir apginti sąjungininkių. Tai reikštų NATO pabaigą“, – kalba Centrinės ir Rytų Europos studijų ekspertas.
Tačiau, pašnekovo teigimu, Vokietija yra pasirengusi imtis aktyvaus vaidmens, užtikrinant Baltijos šalių ir Lenkijos saugumą. Tą ji jau daro Baltijos šalyse prisidėdama prie oro policijos, vadovaudama NATO „ieties smaigalio“ (greitojo reagavimo) pajėgų formavimui, pasiūlydama tiekti Lietuvai ginkluotę.
Pasak J. Forbrigo, nepaisant didelių pastangų, masinės propagandos ir tradicinių šiltų santykių, Rusija prarado didžiosios Vokietijos visuomenės dalies simpatijas. Vokiečiai vis labiau supranta Rusijos grėsmes Baltijos šalims, Lenkijai bei vis labiau palaiko Ukrainą ir Rusijai taikomas sankcijas.
– Kaip Vokietijos gyventojai vertina Rusijos grėsmę, jos veiksmus Ukrainoje, gąsdinančius ir artimiausias jos kaimynes?
– Tradiciškai Vokietijoje buvo juntamos stiprios simpatijos Rusijai, o Rytų Europa buvo suvokiama per Rusijos prizmę. Rusijos kaimynėms ar Baltijos valstybėms vokiečiai jokių sentimentų neturėjo. Tačiau Rusijos agresija Ukrainoje per pastaruosius metus dramatiškai pakeitė vokiečių požiūrį į Rusiją ir Rytų Europą.
Visų pirma, Kremlius prarado vokiečių pasitikėjimą, tik apie šeštadalis Vokietijos gyventojų jį šiokį tokį išlaikė. Tuo metu vokiečių parama Rusijai taikomoms sankcijoms išaugo, sankcijos yra remiamos solidžios vokiečių daugumos.
Antra, Vokietijoje masiškai išaugo parama Ukrainai. Daugybė žmonių palaiko ekonominę, finansinę paramą šaliai, kurios iki krizės beveik nežinojo, nemažai žmonių palaiko ir Ukrainos narystės ES idėją. Tačiau dauguma vokiečių atmeta karinės paramos Ukrainai galimybę.
Trečia, vokiečiai vis labiau supranta Rusijos grėsmę Baltijos šalims bei Lenkijai. Tai parodo kovą atlikta apklausa, kurioje nerimą išreiškė 59 proc. vokiečių.
Trumpai tariant, nepaisant didelių pastangų, milžiniškos propagandos ir tradiciškai šiltų santykių, Rusija prarado didžiosios Vokietijos visuomenės dalies simpatijas.
– Kaip politikai, politikos elitas priima Rusijos agresiją? Ar jie ją vertina pakankamai rimtai?
– Jei Vokietijos visuomenė aiškiai suvokia situaciją, politikai, visuomenės elitas piešia labiau nevienareikšmišką situacijos paveikslą. Tačiau sunku būtų kaltinti Vokietijos valdžią, kad ši rimtai nežiūrėjo į tai, kas vyko pastaraisiais metais, ir nesistengė ieškoti situacijos sprendimo kelių, atsako į tai, kas vyksta.
Berlynas buvo beveik visų derybų raundų su Rusija centre, ypač Minske, kad ir kokios nesėkmingos tos derybos būtų. Kanclerė A. Merkel nuosekliai kritikavo Rusiją ir pasisakė už sankcijų įvedimą, kai tuo metu užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris stengėsi kalbėti nuosaikesniu tonu, siekdamas pasodinti Rusiją prie derybų stalo. Tačiau abu labai aiškiai palaikė Ukrainą, Baltijos šalis bei kitas Rusijos kaimynes, nuogąstaujančias dėl Rusijos grėsmių.
Nepaisant to, Vokietijos valdžia patyrė įvairių interesų grupių spaudimą sušvelninti savo poziciją. Verslo lobistai gąsdino Vokietijos ekonomikos nuosmukiu, jei ši laikysis griežtos linijos Rusijos atžvilgiu. Politinės partijos nuo buvusios Komunistų partijos kairėje iki euroskeptikų dešinėje trimitavo prorusišką propagandą. Buvę lyderiai, tokie kaip kancleriai Helmutas Kholis, Helmutas Schmidtas, Gerhardas Schroderis, vykdė išpuolius prieš vyriausybę.
Viešos diskusijos, diskusijos žiniasklaidoje neapsieidavo be nuolaidžiavimo Rusijai linijos. Buvo galima stebėti daugybę pokalbių laidų televizijoje, kurios greičiau palaikydavo Rusijos, o ne jos kaimynių interesus. Taip pat buvo galima stebėti Kremliaus trolių laviną internete bei pastaruoju metu vykusią A. Merkel „Instagram“ paskyros ataką. Turint mintyje visą šį spaudimą, nuostabu, kaip vyriausybė Berlyne išliko griežta Maskvos atžvilgiu.
– Po Šaltojo karo Vakarų šalys mažino savo gynybos biudžetus, ginkluotės arsenalą. Sakoma, kad Vakarai po Šaltojo karo prarado savisaugos instinktą. Sutinkate su tuo? Kodėl taip nutiko?
– Būtų neteisinga teigti, kad Vakarai visiškai prarado savisaugos instinktą. Greičiau pasikeitė suvokimas, iš kur Vakarų saugumui kyla nauji pavojai. Po Šaltojo karo grėsmėmis imtas laikyti tarptautinis terorizmas, islamo fundamentalizmas, įtampos tarp augančių Azijos galių, konfliktai dėl gamtinių išteklių ir jų prekybos kelių.
Buvo manoma, kad nepaisant to, kokie yra Vakarų santykiai su Rusija, ši šalis nekelia didelės tiesioginės grėsmės Vakarams. Ši prielaida, beje, greičiausiai buvo viena priežasčių, lėmusių NATO plėtrą į Vidurio ir Rytų Europą. Jei Vakarų sąjungininkės būtų numačiusios konfrontaciją su Rusiją, būtų ne taip noriai į Aljansą priėmusios Baltijos ir kitas valstybes.
Rusijos agresija Ukrainoje ir grėsmės artimiausioms kaimynėms privertė NATO grįžti prie ištakų. Aljanso šalys persvarsto pastaruosius dešimtmečius trukusį savo nusiginklavimą. Vokietija yra viena iš šalių, nusprendusių padidinti savo gynybos biudžetą, stiprinti vidaus saugumą ir diplomatinius pajėgumus kitais metais. Dabar Vokietija kaip tik baigia sandorius dėl vienos didžiausių pastaruoju metu gynybinės raketų sistemos įsigijimo. Tačiau, kaip ir Vokietijoje, taip ir kitose šalyse gynybos stiprinimas užtruks.
– Neseniai buvo publikuota apklausa, kurioje 38 proc. vokiečių teigė, kad jų šalis turėtų duoti karinį atsaką, jei Rusija užpultų NATO sąjungininkę, tuo metu 58 proc. sakė, kad Vokietija neturėtų taip elgtis. Kaip tokia viešoji nuomonė galėtų paveikti sprendimų priėmėjų veiksmus, jei blogiausias scenarijus išsipildytų?
– Visų pirma skaičius parodo, kiek giliai Vokietijos visuomenėje yra įsišaknijęs pacifizmas. Šis sentimentas yra nulemtas atsakomybės dėl dviejų pasaulinių karų ir pakankamai patogios padėties Šaltojo karo metais, kai saugumą užtikrino JAV, o Vakarai (Vokietija) galėjo sutelkti dėmesį į diplomatiją, ekonominius santykius.
Po Vokietijos suvienijimo šis dažnai naivus pacifizmas sulaukdavo vis daugiau iššūkių, kadangi Vokietija buvo spaudžiama įsitraukti į konfliktus Balkanuose, Afganistane. Tačiau karinis Vokietijos įsitraukimas auga lėtai. Tai rodo ir atsisakymas ginkluote padėti Ukrainai, ir lėtai judantys reikalai dėl nuolatinių NATO bazių Rytų Europoje.
Žiūrint iš šios perspektyvos, 38 proc. vokiečių, remiančių Vokietijos karinį atsaką, jei Rusija užpultų NATO narę, yra daug. Tai atspindi reakcijas į Rusijos agresiją, o kadangi ši savo konfrontacijos neatsisako, palaikančiųjų ginkluotą atsaką skaičius gali dar išaugti. Viešoji diplomatija ir geresnė komunikacija šį skaičių gali dar išauginti. Talino, Varšuvos, Rygos vyriausybės, padedamos Šiaurės šalių, kuriomis labai pasitiki vokiečiai, turėtų efektyviau komunikuoti apie iš Rusijos sklindančias grėsmes.
Savo ruožtu Berlynas turi ypač aiškiai parodyti, kad jis laikysis savo įsipareigojimų bet kuriai NATO sąjungininkei. Kartu tai didintų ir Vokietijos supratimą, ir Baltijos šalių bei Lenkijos pasitikėjimą, žinojimą, kad užpuolimo atveju jos sulauktų paramos.
– Politinis elitas turi įtakos viešajai nuomonei. Gal tai, kad Vokietijos visuomenė nėra linkusi manyti, jog sąjungininkės užpuolimo atveju Vokietija turėtų reaguoti ginklu, yra kažkiek nulemta politinio elito viešų pasisakymų?
– Dar prieš Rusijos agresiją Ukrainoje Vokietijoje buvo daugybė debatų dėl šalies tarptautinio vaidmens. Ilgalaikės šalies partnerės, tokios kaip Lenkija, JAV, metų metus reikalavo didesnio Vokietijos įsitraukimo ir atsakomybės tarptautinėje arenoje.
Vidaus debatai dėl didesnio įsitraukimo tapo aktyvesni praėjusių metų pradžioje, kai prezidentas Joachimas Gauckas, užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris, gynybos ministrė Ursula von der Leyen vienu metu pareikalavo, kad, atsižvelgdama į savo politinį ir ekonominį svorį, Vokietija prisiimtų didesnį vaidmenį tarptautiniuose santykiuose.
Krizė Rytų Europoje šią lyderystę perkėlė į praktinį lygį, kai A. Merkel tapo svarbiausia Vakarų vadove, kuomet teko atsakyti į Rusijos agresiją sankcijomis ir derybomis. Jos vyriausybė atsirado epicentre mėginant suvienyti Europą sankcijų [Rusijai], vienybės su Lenkija ir Baltijos valstybėmis klausimu.
Tokia subalansuota politika, panašu, tenkina vokiečių visuomenės daugumą. Ir jei blogiausias scenarijus išsipildytų Baltijos šalyse ar bet kur kitur, A. Merkel būtų tas žmogus, kuris įtikintų Vokietijos visuomenę, jog ši privalo laikytis savo įsipareigojimų sąjungininkėms ir reaguoti visomis įmanomomis priemonėmis.
Kremlius gali bandyti parodyti, kad NATO, susidūręs su Rusijos agresija, apimančia karines grėsmes, kibernetines atakas, propagandą, nesugebės solidarizuotis ir apginti sąjungininkių. Tai reikštų NATO pabaigą.
– Ar manote, kad Rusijos grėsmės Baltijos šalims yra realios?
– Grėsmė yra reali. Karas Ukrainoje, spaudimas kaimyninėms šalims, provokacijos šalia NATO sienų, kišimasis į ES valstybių vidaus reikalus, agitacija prieš Vakarus – visa tai rodo, kad Rusija yra pasirengusi konfrontuoti su Vakarais. Dar blogiau – konfrontacija su Vakarais yra tapusi vienintele Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimo legitimumo forma.
Tik nuolatinis konfliktas su Vakarais, tiesiogiai ar naudojantis Ukraina, gali užtikrinti Rusijos valdžios išlikimą savo kėdėse. Bandymas kontroliuoti kaimynines šalis yra šio konflikto dalis, tačiau panašu, kad V. Putino užmojai siekia toliau. Jis nori suskaldyti ES, neutralizuoti NATO, susilpninti Vašingtono tarptautinį vaidmenį.
Baltijos šalys yra šių pastangų priešakinėse linijose. Kremlius gali bandyti parodyti, kad NATO, susidūręs su Rusijos agresija, apimančia karines grėsmes, kibernetines atakas, propagandą, nesugebės solidarizuotis ir apginti sąjungininkių. Tai reikštų NATO pabaigą.
– Koks yra Vokietijos požiūris į Baltijos šalių saugumą? Ar ji pasiryžusi imtis aktyvaus vaidmens Baltijos šalyse, Lenkijoje?
– Vokietija jau ėmėsi aktyvaus vaidmens, siekdama užtikrinti ES ir NATO rytinių sąjungininkių saugumą. Baltijos šalyse Vokietija prisideda prie oro policijos, vadovauja NATO „ieties smaigalio“ (greitojo reagavimo) pajėgų formavimui, neseniai pasiūlė tiekti ginkluotę Lietuvai.
Turint mintyje, kaip Vokietijos vyriausybę nustebino pastarųjų metų įvykiai, kokia nepalanki kariniam įsitraukimui yra viešoji nuomonė ir koks silpnas yra Vokietijos Bundesveras [ginkluotosios pajėgos – LRT.lt], tai yra didelis pasiekimas.
