Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) 16 teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra įrodymų, jog Madžūras buvo anksčiau ginčijęsis su kuria nors iš trijų branduolinių milžinių arba siekęs dvišalių derybų šiuo klausimu.
„Teismas palaiko prieštaravimus dėl jurisdikcijos“; juos pareiškė trys minėtos šalys, atskiruose sprendimuose nurodė teismo pirmininkas Ronny Abrahamas.
Maršalo salų – mažytės Ramiojo vandenyno salų valstybės – atoluose, garsėjusiuose nepalytėta gamta, 1946-1958 metais, intensyvėjant Šaltojo karo ginklavimosi varžyboms, JAV įvykdė virtinę branduolinių bandymų.
Maršalo salos pareiškė dabar nagrinėsiančios Hagos teismo sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas.
„Akivaizdu, kad tai labai nuvilia“, – žurnalistams sakė Maršalo salų teisininkas Phonas van der Biesenas.
Iš pradžių, 2014 metais, Madžūras apkaltino devynias valstybes nesilaikius 1968 metų Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.
Tačiau TTT jau anksčiau atsisakė nagrinėti bylas, iškeltas Kinijai, Prancūzijai, Izraeliui, Šiaurės Korėjai, Rusijai ir Jungtinėms Valstijoms, nes jos nėra pripažinusios Teismo jurisdikcijos.
B to, Izraelis niekada nėra oficialiai pripažinęs, kad turi branduolinių ginklų.
Maršalo salos įrodinėjo, kad Britanija, Indija ir Pakistanas nesustabdė branduolinio ginklavimosi varžybų ir tokiu būdu pažeidė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, net jei Delis ir Islamabadas jos nėra pasirašę.
Neplatinimo sutartimi visos branduolinės valstybės įpareigojamos „sąžiningai siekti derybų dėl efektyvių priemonių, susijusių su branduolinio ginklavimosi varžybų nutraukimu ... ir branduoliniu nusiginklavimu“.
„Salos tiesiog išgaravo“
Kovą vykusiame bylos nagrinėjime Madžūro teisininkai vaizdingai papasakojo apie šiurpius vaizdus, atsivėrusius po 67 branduolinių bandymų Bikinio ir Enivetoko atoluose.
„Mano šalyje išgarinta keletas salų, o kitos, turimais paskaičiavimais, bus negyvenamos dar tūkstančius metų“, – sakė teisme Tony deBrumas, buvęs Maršalo salų užsienio reikalų ministras.
Ypač daug žalos padarė sprogdinimai per operaciją „Tvirtovė“ (Operation Castle) 1954 metų kovą ir balandį, kai radioaktyviosios iškritos smarkiai užteršė salas.
„Visas dangus pasidarė kraujo raudonumo“, – pasakojo T.deBrumas, kuris būdamas devynerių metų tapo didžiausios kada nors JAV sukurtos branduolinės bombos „Castle Bravo“ sprogimo liudininku.
Tačiau proceso kritikai tvirtina, kad ši byla Tarptautiniame Teisingumo Teisme nesusijusi su tikrąja salos gyventojų kova su Vašingtonu, atlikusiu branduolinius bandymus beveik jų kieme.
Jie sako, kad ši byla neturi nieko bendra su aukų reikalavimais padidinti kompensacijas, užtikrinti geresnę sveikatos apsaugą ir išvalyti salas, kad jose vėl būtų galima gyventi.
Tačiau ekspertų nuomone, Maršalo salos tikisi, kad trys bylos Tarptautiniame Teisingumo Teisme atkreips dėmesį į derybas dėl branduolinio nusiginklavimo, – jos buvo įstrigusios pastaruosius du dešimtmečius.
Net jeigu tai neturės tiesioginio poveikio, Maršalo salų gyventojai „galbūt pajus, kad kuo labiau visuomenė yra priversta suvokti branduolinių ginklų problemas, tuo geriau“, sakė Leideno universiteto tarptautinės viešosios teisės profesorius Jensas Iversonas.
„Jie gali tikėtis, kad pasaulis gali tapti saugesne vieta“, – sakė J.Iversonas naujienų agentūrai AFP.
