Kremlius savo raumenis rodo žudydamas žmones nervus paralyžiuojančiomis dujomis ir sėdamas chaosą, dažnai mirtiną, ten, kur gali – Sirijoje, Ukrainoje, feisbuke.
Jei kas nors demaskuoja režimo melą, Maskva ima skųstis „raganų medžiokle“ ir po pasaulį paskleidžia krūvą kliedesius primenančių sąmokslo teorijų.
Vienas pavyzdys: aiškinimai, kad Sergejus Skripalis, kuris kadaise buvo Rusijos šnipas, ir jo dukra, kurių Anglijoje vos nepražudė rusiška nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“, esą buvo nunuodyti jau ligoninėje, o pasidarbavo patys britai.
„Mes galime ir vėl“
Kremlius šio žaidimo pralaimėti negali. Kai laisvasis pasaulis nusileidžia Maskvai, gauta nauda Rusijai tampa pirmuoju žingsniu į naują išpuolį.
O kai Vakarai nusprendžia nenusileisti Maskvos provokacijoms, peno gauna Kremliaus propagandinė mašina, pradedanti šaukti apie dvigubus standartus ir priešiškumą Rusijai.
Pastaraisiais metais rusiškos svajonės apie iššūkį likusiam pasauliui karine prasme tapo pagrindine tema valstybiniuose propagandos kanaluose.
Gegužę, kai Rusija minėjo pergalę prieš nacių Vokietiją per Antrąjį pasaulinį karą, vienas populiariausių šūkių buvo toks: „Mes galime ir vėl.“ Suprask, mes ir vėl galime šturmuoti Berlyną.
Bet pagalvokite – ar Rusija tikrai gali vėl šturmuoti Berlyną? Ar Kremlius net ryžtųsi bandyti surengti tą šturmą? Ar V.Putinas tikrai tiki, kad laimėtų trumpą ir šlovingą karą, ar tai blefas? J.Latynina siūlo pažvelgti į padėtį iš arčiau.
Pagyros buvo melas
Manoma, kad šių metų vasario 8 dieną Sirijoje, prie Deir ez Zoro miesto, per JAV antskrydžius žuvo dešimtys, o gal net 200 rusų samdinių, kartu su Damasko režimo pajėgomis bandžiusių užpulti amerikiečių ir jų sąjungininkų bazę.
Kadangi Kremlius labai dažnai įžvelgia provokacijas ten, kur jų nėra, buvo visai tikėtina, kad Rusija pakels didelį triukšmą.
Bet Maskva tylėjo. Na, tik oficialiai paneigė, kad Deir ez Zore buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų narių.
Rusijos karinės galios demonstraciją pamatė televizoriaus žiūrovai Rusijoje. Tačiau visa tai buvo melas.
Po dviejų mėnesių JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsakė smogti objektams Sirijoje, siejamais su šalies cheminių ginklų programa. Tada Rusija jau surengė dramatišką šou.
Šalies ambasadorius Libane Aleksandras Zasypkinas grupuotės „Hezbollah“ kontroliuojamos televizijos „Al-Manar“ eteryje įspėjo, kad JAV raketos, paleistos į Siriją, bus numuštos, o taip pat bus taikomasi į jų paleidimo židinius.
Valstybinėje Rusijos televizijoje JAV (taip pat britų ir prancūzų) aviacijos smūgiai sulaukė didžiulio dėmesio, o vėliau Rusijos generalinis štabas pasigyrė, kad rusiškos gynybos sistemos numušė 71 iš 103 JAV raketų.
„Raketas sunaikino Sirijos oro gynybos sistemos S-125, S-200, „Buk“, „Kvadrat“ ir „Osa“, – teigė generolas leitenantas Sergejus Rudskojus. – Parodėme ginklų sistemų efektyvumą.“
Tokią Rusijos karinės galios demonstraciją pamatė televizoriaus žiūrovai Rusijoje. Tačiau visa tai buvo melas.
Smūgių sudavė ir Izraelis
Pirmuosiuose savo pranešimuose apie oro smūgius Pentagonas – JAV gynybos departamentas – paskelbė, kad amerikiečiai paleido 59 raketas, o 58 iš jų pasiekė taikinius. Vėliau informacijos būta įvairesnės, bet panašu, kad Vašingtonas neklydo.
Pasirodo, kad Rusijos pajėgos kaip įmanydamos stengėsi nenumušti nė vienos JAV raketos – ką jau kalbėti apie amerikiečių karo laivų paskandinimą.
Tai leido D.Trumpui užtikrintai teigti, kad jis atlaikė V.Putino žvilgsnį, pasitelkdamas savo derybinius sugebėjimus žaidimui su tarptautiniais chuliganais. Tai nenuostabu, nes ir pats D.Trumpas – chuliganas.
Maskva taip pat supranta, kad tik Irano Revoliucinė gvardija gali garantuoti Sirijos prezidentui Basharui al Assadui ir jo režimui sąlyginę ramybę bei stabilumą.
Bet buvo ir daugiau reikalų. Gegužės 10 dieną, praėjus mėnesiui po raketų atakos Sirijoje, Izraelis vienu antskrydžiu sunaikino „beveik visą Irano infrastruktūrą Sirijoje“ – bent jau taip teigė šalies gynybos ministras Avigdoras Liebermanas.
Dar buvo sunaikintos penkios Irano oro gynybos sistemos visai ne persiškais pavadinimais – „Dvina“ ir „Buk“. Būtent šios sistemos, anot S.Rudskojaus, taip puikiai neutralizavo amerikiečių raketas.
Dabar Kremliaus reakcijos jau nebuvo, o tai iškalbinga. Izraeliečiai vis iš naujo pabrėžia, kad neleis Iranui paversti Sirijos „puolamąja baze“ išpuoliams prieš žydų valstybę – kitaip tariant, Izraelis netoleruos Irano Revoliucinės gvardijos šeimininkavimo Sirijoje.
Deja, Maskva taip pat supranta, kad tik Irano Revoliucinė gvardija gali garantuoti Sirijos prezidentui Basharui al Assadui ir jo režimui sąlyginę ramybę bei stabilumą. Jei B.al Assado režimas žlugs, pralaimės ir Kremlius, o V.Putinas bus pažemintas.
Tad kodėl Rusija neprotestavo?
Svarbu tai, kad Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu buvo vienintelis Vakarų lyderis, apsilankęs Maskvoje gegužės 9-ąją – Pergalės dieną. Kremliaus propagandos mašina šią šventę yra pavertusi beprotiškai dramatišku minėjimu.
B.Netanyahu ne tik atvyko į Maskvą. Jis žygiavo greta V.Putino Raudonąja aikšte, rankose laikydamas Rusijos žydo, didvyriškai kovojusio Antrajame pasauliniame kare, portretą.
Iki dienos, kai Izraelio aviacija sudavė tokį triuškinantį smūgį rusiškoms oro gynybos sistemos Sirijoje, buvo likusios vos kelios valandos.
Kadangi Izraelis šiaip jau sutaria su Rusija, galime spėti, kad B.Netanyahu Maskvoje informavo V.Putiną apie būsimus fejerverkus Sirijoje. O tai Rusijos prezidentui tikriausiai galėjo leisti pasirinkti – ar toliau draugauti su Izraeliu, ar garsiai protestuoti ir imtis atsakomųjų veiksmų.
Akivaizdu, kad V.Putinas pasirinko pirmąjį variantą, o kitą dieną oro gynybos sistema „Buk“ negalėjo nieko padaryti prieš Izraelio naikintuvus F-16.
„Mes galime ir vėl“? Tikrai ne. Daug ką reiškia tai, kad sąjungininkai aprūpinami ginklų sistemomis, kurios yra beviltiškai pasenusios.
A.Hitleris neblefavo
Šie trys incidentai rodo, kad V.Putinas, nors ir besisvaidantis gąsdinimais, iš tiesų nori išvengti tiesioginės karinės konfrontacijos su Vakarais.
Jis nenori karo, kuris greičiausiai nebūtų trumpas ir kurį nebūtų paprasta laimėti. V.Putinas nori televizinio karo – kompiuterinės simuliacijos. Jis nori visų kariavimo pliusų viešųjų ryšių srityje ir nė vieno minuso.
Tai yra mirtina silpnybė bet kokioje strategijoje, kurios tikslas – privesti Rusiją prie karo su Vakarais. Mat negali eiti kariauti nepasiruošęs eiti kariauti.
Kai nacių diktatorius Adolfas Hitleris iš naujo militarizavo Reino kraštą, jis žinojo ką daro. A.Hitleris būtent tuo metu nenorėjo karo, bet būtų kariavęs, jei kas nors būtų atsakęs į jo iššūkį. Tai nebuvo tik blefas.
O V.Putinas blefuoja. Galbūt jis išsilaikytų po dar vieno Deir ez Zoro, po trečio Deir ez Zoro, bet šimto Deir ez Zorų – jokių šansų. Jo kaip kieto, principingo stipruolio įvaizdis subyrėtų į šipulius.
Tad ne Vakarams reikia baimintis karinio susikirtimo su Kremliumi, o atvirkščiai.
