Leiboristas Jeremy Corbynas žada atstovauti „eiliniams dirbantiems žmonėms šioje turtingiesiems palankioje sistemoje“. Nuo jo neatsilieka konservatorė Theresa May, kuri, šaliai paliekant Europos Sąjungą, ketina vykdyti „tautos valią“.
Populizmas, kurį galima apibrėžti kaip idėją „eiliniai žmonės prieš elitą“, Jungtinės Karalystės politikoje įsitvirtino jau seniai. Prie to itin prisidėjo šalies bulvariniai laikraščiai, kritikuojantys neva snobiškus liberalus ir „peštukus Briuselyje“.
Populizmas – labiau ne politinė darbotvarkė, o stilius, Jungtinės Karalystės politikoje turintis ypatingą formą ir prieskonį.
Kol kitose šalyse juo užsiima tokie išsišokėliai kaip Marine Le Pen ar Donaldas Trumpas, britiškas populizmas yra kur kas subtilesnis ir pritaikytas vidaus rinkai.
Juk net demagogiškasis buvęs Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigelas Farage'as, bijodamas peržengti visuomenės skonio ribas, elgiasi pakankamai atsargiai.
Nepasitenkinimas politiniu elitu
Tiek Th.May, tiek J.Corbynui kelią į valdžią nutiesė nepasitenkinimas politiniu elitu. Todėl nenuostabu, kad jie siunčia pakankamai aiškias populistines žinutes.
Th.May: „Jei save laikai pasaulio piliečiu, nesi jokios šalies pilietis.“
Pernai Konservatorių partijos konferencijoje Th.May ištarta frazė „jei save laikai pasaulio piliečiu, nesi jokios šalies pilietis“ sukėlė didžiulį pasipiktinimą.
Ne visi kritikai suprato, kad Th.May omeny turėjo išnaudotojus darbdavius ir mokesčių vengiančias korporacijas.
Th.May, premjerės pareigas pradėjusi eiti iškart po referendumo dėl išstojimo iš ES, griebėsi socialinio teisingumo retorikos. Puikiai prisitaikydama prie šalyje tvyrančios nuotaikos, ji vis labiau bando susieti neva egalitarinę politiką su piliečių sprendimu palikti ES.
Tos pačios konferencijos metu Th.May keletą kartų pavadino „Brexit“ revoliucija ir tikino, kad referendumo rezultatai reiškia „pokytį ne tik JK santykiuose su ES“. Premjerės teigimu, žmonės išreiškė norą, kad keistųsi ir tai, kaip ir kokiems žmonėms tarnauja valstybė.
Th.May „Brexit“ apibūdino kaip galimybę „užtikrinti, kad ši šalis tarnautų visiems, o ne privilegijuotai mažumai“.
Paskelbusi pirmalaikius parlamento rinkimus, ji dar labiau sunarpliojo gijas. Th.May „Brexit“ apibūdino kaip galimybę „užtikrinti, kad ši šalis tarnautų visiems, o ne privilegijuotai mažumai“.
O leiboristas J.Corbynas kampaniją pradėjo tarsi iš vadovėlio nurašyta populistine kalba.
Jis rinkimus apibūdino kaip „kovą tarp privilegijuotųjų turtingųjų konservatorių ir leiboristų, veikiančių tam, kad pagerintų visų dirbančiųjų gyvenimus“.
J.Corbynas pridūrė: „Tai – politinis elitas prieš tautą, o mūsų istorinė pareiga yra užtikrinti, kad tauta triumfuotų.“
„Nepopuliarus populistas“
Vis dėlto J.Corbynas gali tapti nepopuliariausiu populistu istorijoje. Paskutinių apklausų duomenimis, jo partija nuo konservatorių atsilieka nemažu skirtumu, o asmeniniai reitingai – žemi.
Nepaisant daugumos Leiboristų partijos narių atsidavimo, mažai tikėtina, kad J.Corbynas pasinaudos visuomenės pykčiu ir taps tautos čempionu.
Nepaisant daugumos Leiboristų partijos narių atsidavimo, mažai tikėtina, kad J.Corbynas pasinaudos visuomenės pykčiu ir taps tautos čempionu.
Palaikančiųjų kairįjį sparną ausims J.Corbyno kalbos apie „turto surinkėjų sistemą, sukurtą kitiems turto surinkėjams“, gali skambėti tarsi muzika, tačiau vidutiniam rinkėjui šie pareiškimai atrodo keisti ir svetimi.
Šį įspūdį tik sustiprina ilgalaikė jo veikla politikos paraštėse ir tokių teroristinių grupuočių kaip „Hamas“, „Hezbollah“ bei IRA pateisinimas.
J.Corbyno pažadai apie švelnesnes išstojimo iš ES pasekmes rinkėjams nekelia pasitikėjimo. Be to, jis nepakankamai stengiasi išryškinti skirtumą tarp savo ir dabartinės valdžios planų.
Tokia situacija – labai ironiška, kadangi J.Corbyno išrinkimas partijos lyderiu buvo paremtas kritika ankstesniam vadovui Edui Milibandui dėl to, kad 2015-ųjų parlamento rinkimuose pastarasis nepasiūlė realios alternatyvos toriams.
J.Corbynas, ilgą laiką kritikavęs ES, entuziastingai skatino nepalaikyti „Brexit“ scenarijaus. Po to jis apkaltino savo partijai priklausančius parlamento narius už tai, kad parėmė pataisomis nepapildytą „Brexit“ teisės akto projektą.
Th.May kampanijos mantra apie „stiprią ir stabilią lyderystę“ gali skambėti tarsi niūrus populistinis kovos šauksmas.
Tačiau jis puikiai tinka JK auditorijai, kurios numylėti karo laikų plakatai kviečia „išlikti ramiems ir veikti toliau“. Stiprios premjerės, stojančios prieš besikišančius europiečius, įvaizdis – ne atsitiktinumas. Jis yra giliai įsišaknijęs rinkėjų sąmonėje.
Galiausiai, nepanašu, kad kova bus bent apylygė. Th.May žada priešintis ES, Škotijos nacionalinės partijos nepriklausomybės siekiui ir terorizmui.
Vienintelis J.Corbyno pažadas – priešintis Th.May. Tokiu būdu jis nesąmoningai tampa „tautos priešų“ sąjungininku.
Kai leiboristai neišvengiamai pralaimės birželio rinkimuose, palaikantieji J.Corbyną turės dar vieną priežastį tikėti, kad sistema yra nepalanki jiems ir jų didvyriui.
Tikėtina, kad svari Th.May pergalė dar labiau sustiprins premjerės, netoleruojančios kritikos, kumštį.
Tad tai bus populizmo ir demagogijos pergalė. Kai pažadai subliūkš, ji gali atverti duris dar labiau apžavėti gebantiems ir dar nuožmesniems populistams.
