Jurijus Lužkovas gimė Maskvoje 1936 metų rugsėjį darbininko šeimoje ir, baigęs mokyklą, įstojo į Naftos chemijos ir dujų pramonės institutą. Padaręs greitą karjerą šioje srityje jis jau būdamas 28 metų vadovavo vienam Valstybinio chemijos komiteto skyrių.
1977 metais būsimasis meras pirmą kartą tapo Maskvos miesto tarybos deputatui, o 1987 metais tuometinis sostinės Komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Borisas Jelcinas pasiūlė paskirti jį miesto vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.
Dešimtajame dešimtmetyje J.Lužkovas glaudžiai bendradarbiavo su vienu SSRS demokratinio judėjimo lyderių Gavriilu Popovu – Maskvos tarybos pirmininku ir pirmuoju Maskvos meru.
1991 metais G.Popovo siūlymu J.Lužkovas tampa vicemeru ir sostinės vyriausybės vadovu. O 1992 metų birželio 6 dieną po netikėto tuometinio miesto vadovo atsistatydinimo prezidentas B.Jelcinas paskyrė jį meru – šiose pareigose jis be rinkimų buvo dar ketverius metus.
Uolėtas kelias į politiką
Beje, 1996 metais J.Lužkovas parodė, kad jį remia absoliuti dauguma maskviečių – tada už jį balsavo beveik 86 proc. rinkėjų. Per kitus dvejus rinkimus jo rezultatai taip pat buvo gana įtikinami.
2007 metais, po tiesioginių mero rinkimų panaikinimo, jo kandidatūrai pritarė 32 iš 35 Maskvos dūmos deputatų. 1999 metais Jurijus Lužkovas pamėgino pakeisti savo populiarumą sostinėje į politinę karjerą federaliniu lygiu.
Drauge su buvusiu ministru pirmininku Jevgenijumi Primakovu jis dalyvavo steigiant partiją „Tėvynė“, kuri smarkiai kritikavo prezidentą Borisą Jelciną ir ragino jį greičiau atsistatydinti.
Rengdamasi dalyvauti 1999 metų dūmos rinkimuose „Tėvynė“ susijungė su judėjimu „Visa Rusija“ ir sudarė frakciją Dūmoje. Nors J.Lužkovas buvo pirmasis susivienijimo federaliniame sąraše, į parlamentą dirbti jis nėjo.
Prieš 1999 metų prezidento rinkimus, kai J.Primakovas turėjo balotiruotis į valstybės vadovo postą, Maskvos meras buvo nuolatinis herojus Rusijos Pirmojo kanalo laidose, kurias rengė Sergejus Dorenka. Žinomas žurnalisto teiginys „atrodytų, kuo čia dėtas Lužkovas“, kuriuo buvo palydimi jo garsūs kaltinimai.
Vėliau Maskvos miesto vadovas ne kartą laimėjo teisme bylas prieš žurnalistus, kaltinusius jį įvairiais piktnaudžiavimais.
Nepageidaujamas asmuo
Kampanija prieš J.Lužkovą nurimo, kai J.Primakovas atsisakė dalyvauti rinkimuose į prezidentus; Maskvos meras drauge su didele judėjimo „Tėvynė – Visa Rusija“ dalimi rėmė Vladimiro Putino kandidatūrą.
Nors Maskvos vadovas įeina į valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ vyriausiąją tarybą ir vadovauja jos sostinės skyriui, jis linkęs būti nuošalyje nuo federalinės politikos, visą dėmesį skirdamas Maskvos problemoms.
Beje, jis nesivaržo daryti garsių pareiškimų apie greta Rusijos esančias šalis.
Prie savo, kaip Maskvos vadovo, didžiausių nuopelnų J.Lužkovas priskiria mažiausią nedarbo lygį Rusijoje, rekordines investicijas2008 metais Ukraina paskelbė J.Lužkovą nepageidaujamu asmeniu, nes šis sakė, kad Sevastopolis tebėra Rusijos miestas, ir jį būtina sugrąžinti į Rusijos sudėtį. Maskvos meras taip pat ne kartą kėlė klausimą, ar teisėtai perduotas Ukrainai visas Krymo pusiasalis.
Prie savo, kaip Maskvos vadovo, didžiausių nuopelnų J.Lužkovas priskiria mažiausią nedarbo lygį Rusijoje, rekordines investicijas ir, kaip jis teigia, bendra miesto pertvarkymą į šiuolaikinį didmiestį.
Miesto vadžia pateikia kaip savo nuopelną tai, kad sostinės pensininkai kas mėnuo gauna miesto valdžios priemoką, o daugelis maskviečių naudojasi „socialine kortele“, leidžiančia pirkti pagrindines prekes su nuolaida.
Turtinga žmona
J.Lužkovo priešininkai teigia, kad jam vadovaujant naikinamas miesto veidas, o architektūros paminklai keičiami greitai pastatytais naujais namais.
Nevienodai vertina architektai ir menotyrininkai tokius didelius miesto valdžios projektus, kaip Kristaus Išganytojo katedros atkūrimą, didžiulio paminklo Petrui I pastatymą Maskvos upėje, Maniežo aikštės pertvarkymą ir parduotuvės „Vojentorg“ pastato nugriovimą.
Maskvos valdžia ne kartą buvo kaltinama korupcija ir visų sostinės finansinių srautų kontrolės sutelkimu pavienių pareigūnų rankose.
2008 metais žurnalas „Forbes“ pavadino J.Lužkovo žmoną Jeleną Baturiną turtingiausia Rusijos moterimi, įvertinęs jos turtą 4,2 mlrd. dolerių. Nuo to laiko, ekspertų vertinimais, jos turto kiek sumažėjo: šį vasarį žurnalas „Finans“ (finansmag.ru) įvertino J.Baturinos turtą 2,2 mlrd. dolerių, o „Forbes“ balandį – 2,9 mlrd. dolerių. Taigi ji yra turtingiausia Rusijos moteris.
J.Baturina, beje, visada teigė, kad jos komercinė sėkmė nesusijusi su jos santuoka su Maskvos meru.
2010 metais virš J.Lužkovo – politikos veterano ir beveik vienintelio Rusijoje stambaus veikėjo, likusio rikiuotėje nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, – ėmė telktis debesys.
Maskvos mero pozicijų akivaizdžiai nesustiprino ir skandalas, kilęs dėl Chimkų miško kirtimo tiesiant federalinį greitkelį iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Projektą smarkiai kritikavo ir ekologinės organizacijos, o prezidentas Dmitrijus Medvedevas sustabdė jo įgyvendinimą vykstant masinėms protesto akcijoms.
Nelaimė nevaikšto viena
Išbandymas miestiečiams buvo netoli Maskvos esančių durpynų gaisrai, kurių aitrūs dūmai vasarą buvo apgaubę miestą. Maskvos mero kritikai pažymėjo, kad tuo metu, kai miesto tarnybos kovojo su ugnimi, J.Lužkovas atostogavo.
Bet didžiausi sunkumai J.Lužkovo laukė šį rugsėjį, kai prasidėjo netiesioginis jo konfliktas su Dmitrijumi Medvedevu. Savo straipsnyje laikraščiui „Russkaja gazeta“ Maskvos meras rašė apie „sunkią atmosferą“ visuomenėje, o atsakydamas į tai prezidentas patarė visiems valdžios atstovams „arba dalyvauti gerinant visuomenės institutus, arba pereiti į opoziciją“.
Netrukus po „pasikeitimo komplimentais“ su prezidentu valstybiniai federaliniai televizijos kanalai beveik vienu laiku parodė labai griežtai J.Lužkovą kritikuojančius dokumentinius filmus, kuriuose merui ir jo aplinkai buvo pateikta rimtų kaltinimų.
Nors J.Lužkovas pažadėjo vėl paduoti į teismą „demaskavimų“ autorius, dabartinėje Rusijoje tokia kampanija spaudoje niekada nebūna atsitiktinė ir be padarinių nelieka.
