– Pradėkime nuo aktualijų: kuo reikšmingas Taivano atstovybės Lietuvoje atidarymas?
– Pirmiausia reikia pastebėti, kad per pastaruosius dešimtmečius Taivano tarptautinėje diplomatijoje arba kvazidiplomatijoje, priklausomai nuo vertinimo, regime labai akivaizdų faktinį de jure ir de facto diplomatinių santykių ir atstovybių mažėjimą.
Tai, kas vyks Lietuvoje, yra kokybiškai naujas dalykas, kuris tokiai tendencijai akivaizdžiai prieštarauja.
Kitas svarbus aspektas – Lietuvos vaidmuo. Nors esame maža valstybė, esame NATO, Europos Sąjungos (ES), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) narė. Kitaip tariant, integrali Vakarų tarptautinės bendruomenės dalis, kurioje tokių tendencijų pastaraisiais dešimtmečiais nelabai regime.
Nors mūsų diplomatai ir sąmoningai bei įžvalgiai teigia, kad nedarome nieko, ko nedarytų didelė dalis kitų ES valstybių, kalbame apie chronologiškai priešingą tendenciją.
Svarbios ir simbolinės detalės. Panašu, kad atstovybės pavadinime bus minimas Taivanas, o ne faktinė sostinė Taipėjus. Buvo pasiektas tam tikras susitarimas su Kinija, kad jei Taivanas faktiškai bus atstovaujamas tarptautinėje erdvėje, tai turi būti daroma Taipėjaus vardu. Paprastai šios nerašytos taisyklės laikomasi.
Jei visgi atstovybė bus įvardyta Taivano vardu, Pekinas tai interpretuos kaip akivaizdžią tendenciją, patvirtinančią dabartinės Taivano vyriausybės ambicijas labiau įtvirtini savo nepriklausomybę nuo žemyno ne tik faktiniu, bet ir tarptautinės teisės bei simboliniu požiūriu. O šie dalykai Kinijoje, aukšto konteksto kultūroje, yra labai svarbūs.
– Minėjote, kad pastaraisiais metais Taivano atstovybių mažėjo. Ar tai reikėtų sieti su augančia Kinijos galia?
– Taip, be jokios abejonės. Šaltojo karo metu buvo kalbama apie dvi Kinijas. Priminsiu, kad oficialus Taivano pavadinimas vis dar yra Kinijos Respublika.
Ilgai Kinijos Respublikos vyriausybė, reziduojanti Taipėjuje, teigė esanti visos Kinijos vyriausybė. XX a. antrojoje pusėje ilgą laiką tarp šių dviejų Kinijų vyko labai arši konkurencija dėl pripažinimo tarptautinėje arenoje. Augant Kinijos Liaudies Respublikos ekonominei galiai, o kartu ir politinei bei diplomatinei, valstybių, kurios palaikė oficialius diplomatinius santykius su Kinijos respublika, sparčiai mažėjo.
Ilgainiui susiklostė tendencija, pavadinta „čekių knygelės diplomatija“. Pekinas ir Taipėjus apipildavo pinigais tam tikras nedideles Okeanijos, Karibų jūros, Centrinės Amerikos valstybes, kad perviliotų oficialų pripažinimą iš kitos pusės. Žemyninės Kinijos galiai augant labai sparčiai, Taivanui dalyvauti tokiose lenktynėse darėsi vis sunkiau.
Galiausiai su Taivanu oficialius diplomatinius santykius palaiko kiek daugiau nei tuzinas paprastai nereikšmingų, mažų ir tolimų valstybių. Reikšmingiausia jų – Vatikanas.
– Pastarosiomis savaitėmis Taivano žiniasklaidoje ne kartą girdėjome Lietuvos vardą. Vilnius paskelbė, kad paaukos 20 tūkst. vakcinų nuo koronaviruso, nors Taivanui tai nėra reikšmingas skaičius. Kodėl taivaniečių reakcija buvo tokia stipri, net neproporcinga?
– Taivanui visada svarbu, kai jam išreiškiama parama, ypač iš tų valstybių, kurios yra integrali Vakarų vertybinės, ekonominės ir saugumo bendruomenės dalis. Tai buvo ir svarbus simbolinis aspektas.
Reikia prisiminti, kad vakcinų klausimas neatsirado niekur. Pastaruosius metus faktiniai Lietuvos ir Taivano santykiai yra pakankamai suaktyvėję, pirmosios koronaviruso bangos metu taivaniečiai pirmieji pasiūlė pagalbą. Tam tikra prasme Lietuva atsidėkojo.
Bet tarp šių dviejų įvykių nutiko ir virtinė kitų. Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linkevičius advokatavo Taivanui, kad jam būtų suteikta galimybė dalyvauti Pasaulio sveikatos asamblėjoje, nors dėl Pekino spaudimo galiausiai tai neįvyko.
Taivano sėkmės istorija kovoje su koronavirusu labai svarbi visam pasauliui: būtent Taivano mokslininkai ir vyriausybė buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo atvirai kalbėti, kad žemyninėje Kinijoje vyksta kažkas negero.
Taivanas ligi šiol išlieka viena efektyviausiai su pandemija kovojančių valstybių pasaulyje, nepaisant to, kad dėl Kinijos Liaudies Respublikos spaudimo vakcinos ar medicininė įranga kelią į salą randa žymiai sunkiau. Todėl net ir nedidelė parama Taivanui buvo svarbi.
– Paskelbus apie Taivano atstovybės Lietuvoje atidarymą, oficialiojoje Kinijos žiniasklaidoje buvo užsiminta, kad jei „Lietuva ir toliau eis neteisinga“ keliu, gali grėsti net dvišalių santykių nutraukimas. Ar realistiškas toks scenarijus?
– Jei Lietuva nesiryš žengti dar drastiškesnių žingsnių, nemanau, kad dabartinėmis sąlygomis galima kalbėti apie tokį scenarijų. Lietuva nėra tik viena nedidelė pasaulio valstybė – ji yra ES ir NATO narė. Kinija turi į tą kontekstą atsižvelgti.
Žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, būtų žymiai prasmingiau nesukurti papildomų antraščių, kurios akcentuotų Taivano ėjimą faktinio valstybingumo link. Pernelyg arši reakcija į Lietuvos veiksmus būtent tai ir sukeltų tarptautinėje erdvėje.
Jau dabar apie santykius tarp Taivano ir Lietuvos kalbama globaliu lygmeniu. Jei Pekinas ryžtųsi tokiam radikaliam žingsniui kaip diplomatinių santykių nutraukimas, būtų kalbama labai daug. Pekinas nenori jokių galimybių palikti neišnaudotų. O tam, kad tos galimybės būtų išnaudotos, diplomatiniai santykiai yra būtini.
Nereikėtų rimtai vertinti tokių pareiškimų, jie yra labai spekuliatyvūs, taip pat jie labai priklauso nuo to, kokia Kinijos žiniasklaidos priemonė, koks būtent kinų pareigūnas ar akademinės bendruomenės atstovas tai sako. Nes vienos priemonės yra labai nacionalistiškai nusiteikusios, kitos mažiau.
– Į ką turėtų atsižvelgti Lietuvos užsienio politikos formuotojai, kuriantys ilgalaikę politiką Kinijai? Kokiam jos atsakui turime ruoštis?
– Kinijos galia remiasi ekonomika. Ji yra antra didžiausia pasaulio ekonomika pagal nominalųjį BVP. Nėra beveik jokių abejonių, kad per artimiausius keletą metų ji gali tapti didžiausia pasaulio ekonomika. Šiame kontekste, atsižvelgiant ir į buvusius santykių tarp Pekino ir Vilniaus precedentus, pirmiausia turėtumėme tikėtis ekonominio poveikio priemonių.
Kai Lietuvos diplomatinėje padangėje suaktyvėdavo Tibeto klausimas, kai jo šventenybė Dalai Lama XIV vizitavo Lietuvoje, ir ypač jei susitikdavo su valstybės vadovais, kaip su prezidente Grybauskaite, Kinija imdavosi ekonominio poveikio priemonių: įšaldydavo derybas dėl prekybos, mūsų ūkio subjektai susidurdavo su didesnėmis problemomis veikti Kinijos rinkoje ar apskritai į ją patekti. To galėtumėme tikėtis pirmiausia.
Vis dėlto ekonominiai santykiai tarp Lietuvos ir Kinijos yra silpnesni negu daugelio kitų Europos valstybių. Turime gana didelę manevro laisvę, Kinija mūsų negali bausti taip, kaip galėtų bausti už mus didesnes ir svarbesnes valstybes.
Kinijai lieka kiti instrumentai. Vienas jų – juodinimo kampanija, bandymai diskursus, kurie plėtojami vidaus auditorijai, išplėsti į tarptautinę areną, siekiant pabrėžti, kad Lietuva neva yra nesavarankiška, kad joje yra daug problemų, nereikėtų apskritai kreipti į ją jokio dėmesio.
Kraštutiniu atveju reikėtų omeny turėti ir tai, kad Kinija turi labai rimtus kibernetinius pajėgumus, daugybės šalių vidaus ir užsienio politiką gali veikti per atstumą, naudodamasi ne tik kibernetiniais pajėgumais, bet ir savo įtaka tiekimo grandinėms, tarptautinėse organizacijose.
Svertų tarsi yra, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos ir Kinijos santykių specifiką, tai, kad Lietuva yra ES ir NATO narė, labai destruktyvaus Kinijos atsako galimybės yra gana ribotos.
– Ar Lietuvos veiksmai, kurie yra palankūs Taivanui, duoda ir gali duoti impulsą kitoms valstybėms, pirmiausia – ES?
– Manau, kad taip. Dabartinės vyriausybės tiek koalicijos sutartyje, tiek vyriausybės programoje buvo kalbama apie vertybėmis grįstą užsienio politiką. Pasikeitė ir azijinė Lietuvos užsienio politikos kryptis, kur Kinija užėmė didžiausią vaidmenį, o dabar jau atvirai sakoma, kad Japonija yra svarbiausia Azijos partnerė.
Kai vyriausybė pradėjo santykių su Kinija peržiūrėjimą 2020–2021 metų sandūroje, atrodė, kad tai galbūt buvo pernelyg drąsu. Daugeliui mokslininkų bei politikų likusioje Europos Sąjungoje tai atrodė pernelyg provokatyvu ir toliaregiška.
Vis dėlto 2021 metų pavasarį santykių būklė tarp Europos Sąjungos ir Kinijos pasiekė kone krizinį laikotarpį. Tokia bloga santykių būklė paskutinį kartą greičiausiai buvo1989 metais, kai įvyko Tiananmenio aikštės žudynės.
Šiame kontekste Lietuvos užsienio politikos pokytis tam tikra prasme buvo šauklys. Mūsų pozicija jau neatrodo taip keistai, kaip galbūt atrodė prieš 8–9 mėnesius.
Manau, kad daugelis vyriausybių, ypač mums vertybiškai ir geografiškai artimiausių – pirmiausia kitų Baltijos šalių – labai atidžiai stebi, kur veda santykių su Kinija peržiūrėjimas ir koks gali būti potencialus Kinijos atsakas.
Dar sunku kalbėti apie tai, kad Lietuva akivaizdžiai pakreips europinę diplomatiją Kinijai į vieną ar kitą pusę, tačiau ji yra labai svarbi visos šios didelės dėlionės dalis.
– Kalbant apie santykius su Taivanu, yra ir tų, kurie situaciją vertina pragmatiškiau, sako, kad gal nereikia supervalstybės erzinti. Kodėl Lietuvai naudinga palaikyti glaudžius ryšius su Taivanu?
– Pragmatinė laikysena dėl Kinijos taip pat yra suprantama, tai yra svarbus argumentas. Turime suvokti, kad veikiame tokios tarptautinės sistemos sąlygomis, kur netrukus atsiras dvi supervalstybės. JAV tokia jau yra, Kinija tokia pamažu tampa. Reikia deramai atsižvelgti į ryškėjantį Kinijos vaidmenį ir potencialą.
Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu Kinijos galia bus dar didesnė. Tačiau tai nereiškia, kad trumpuoju, vidutiniu ir net ilguoju laikotarpiu nėra ko laimėti iš santykių su Taivanu.
Lietuva jau tris dešimtmečius palaiko santykius su Pekinu, pastarasis dešimtmetis buvo intensyvesnis. Santykiai ir dvišaliai, ir palaikomi per daugiašalius formatus.
Ir per tą pastarąjį dešimtmetį ekonominio proveržio sėkmės istorijų nebuvo.
Labai svarbu, kad tokių ekonominių sėkmės istorijų atsirastų santykiuose su Taivanu. O lietuviško šokolado ar alaus masinio pirkimo akcijos sufleruoja, kad taivaniečių vartotojas gali vartoti strategiškai, politiškai ir labai padėti Lietuvos eksportuotojams, daugelis kurių metų metus dirbo dėl įžengimo į žemyninės Kinijos rinką, bet galiausiai nepasiekė kažkokios didesnės sėkmės.
Net jei ir pasiekė, tai nereiškia, kad po mėnesio jiems ir toliau bus leidžiama ten veikti, nes Kinija pamažu daugeliu atžvilgių užsidaro nuo likusio pasaulio.
Turint omenyje, kad Taivanas yra gana didelė rinka – maždaug 24 mln. žmonių, ir tai, kad Taivanas yra aukštųjų technologijų valstybė, pagal kai kuriuos kriterijus tos technologijos pirmauja pasaulyje – pirmiausia kalbame apie puslaidininkius, – erdvės bendradarbiavimui yra daug. Ypač jei kalbame apie postmodernią XXI a. ekonomiką. Bet reikia įdėti ir darbo – sėkmė nėra automatiškai garantuota.
