Kaip primena „Politico“, K.Micotakis – vienos iš Graikijos politinių dinastijų atstovas. Jo tėvas Konstantinas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ėjo premjero pareigas, o jo sesuo Dora Bakojanis buvo Atėnų merė ir šalies diplomatijos vadovė.
Konservatorių gretose dar yra Karamanlių šeima, o socialistų stovykloje išsiskiria Papandreou giminė. Šios trys dinastijos jau daug metų dominuoja Graikijos politikoje.
Ir jei 2015-aisiais po rinkimų, kuriuos laimėjo radikalių kairiųjų partija „Syriza“, atrodė, kad kvepia politine revoliucija, veteranai vis dėlto sugrįžta. K.Micotakis, studijavęs JAV Harvardo ir Stanfordo universitetuose, pirmadienį jau prisiekė premjeru.
Už nugaros – abejotina reputacija
Kaip ir prognozuota, partijos „Syriza“ valdymo metai Graikijoje pernelyg daug nepakeitė – šalį ir toliau kamuoja griežto taupymo politika bei skurdas.
K.Micotakio ir „Naujosios demokratijos“ pergalė sekmadienį vaizduojama kaip sugrįžimas prie ilgamečio status quo.
Visgi paveikslas niūresnis. Nors K.Micotakis iš tiesų yra gana nuosaikus centristas, už jo nugaros stovi vis radikalesni konservatoriai, kurie vis dažniau renkasi populistinę, labiau net D.Trumpui būdingą retoriką.
Kitaip tariant, K.Micotakis tapo konservatyviausiems „Naujosios demokratijos“ nariams priimtinu veidu.
Tiesą sakant, naujasis premjeras už pergalę gali būti dėkingas būtent kietosios linijos konservatorių grupelei. Jai vadovauja ekspremjeras ir buvęs partijos lyderis Antonis Samaras bei jo pavaduotojas Adonis Georgiadis, buvęs sveikatos ministras.
K.Micotakis tapo konservatyviausiems „Naujosios demokratijos“ nariams priimtinu veidu.
A.Georgiadis – prieštaringa figūra Graikijos politikoje, anksčiau sulaukęs kaltinimų antisemitizmu. Be to, jis viešai abejoja oficialia Atėnų politechnikos universiteto studentų sukilimo prieš karinę chuntą 1973 metais versija, nors tie įvykiai – šventi graikų nacionalinėje tapatybėje.
Jei konkrečiau, jis yra skelbęs, kad neramumai nepareikalavo aukų, nors iš tiesų kariškiai tada pražudė apie 40 civilių.
Pakeitė politinę retoriką
Tokių kaip jis dešiniųjų sparnas partijoje „Naujoji demokratija“ plečiasi. Ši politinė jėga į pergalę atskrido dar ir dėl to, kad aršiai priešinosi pernykščiam Graikijos ir Šiaurės Makedonijos susitarimui.
Skopjė sutiko pakeisti šalies pavadinimą, o Atėnai tada paskelbė nebevetuosiantys Šiaurės Makedonijos pastangų integruotis į Europos Sąjungą ir NATO.
Susitarimą rėmė daugelis suinteresuotų šalių – ES, NATO, Jungtinės Amerikos Valstijos. Garsiausiai priešinosi Kremlius ir „Naujoji demokratija“.
Ši partija į dešinę, tiesa, pasuko dar anksčiau – keli mėnesiai po to, kai „Syriza“ 2015 metais atėjo į valdžią.
Šios partijos lyderis Aleksis Cipras tautai pažadėjo „kovoti“ su Briuseliu ir priešintis kreditoriams, kurie šalies finansinio gelbėjimo planus skelbė mainais į itin griežtas taupymo priemones.
Bet tepraėjus keliems mėnesiams „Syriza“, susidūrusi su realybe, kapituliavo – Graikija sutiko vykdyti reikalingas reformas.
A.Ciprui tai buvo skaudus antausis, nors „Naujoji demokratija“ svetimu skausmu mėgautis negalėjo: juk Atėnai tada tiesiog grįžo į pozicijas, kurių laikėsi ir iki tol valdę konservatoriai. Todėl „Naujoji demokratija“ pradėjo stiprinti savąją dešiniąją populistinę liniją.
„Kadangi centro dešinieji negalėjo priešintis memorandumo sąlygų laikymuisi, partija nutarė kritikuoti „Syriza“ veiksmus žmogaus teisių srityje, taip pat – vadinamuosiuose nacionaliniuose reikaluose“, – teigia nepriklausomas žurnalistas Augustinas Zenakas.
Laukia daugiau nestabilumo?
2008 metais išsprogusi finansinė krizė Graikijos vos nepaskandino. Valstybė tik per plauką išsilaikė euro zonoje, bet diržų veržimo politika užsmaugė visą viduriniąją klasę – 500 tūkst. profesionalų išvyko ieškoti laimės ir pinigų kitose Europos šalyse.
Negana to, viešoji retorika greitai virto ekstremistine, radikalia. Anot A.Zenako, „tai leido nacionalistiniam žodynui tapti centrine „Naujosios demokratijos“ politinio diskurso ašimi“.
Partijos politikai uoliai stojo į mūšius dėl tokių klausimų kaip pilietybės suteikimas Graikijoje gimusiems migrantų vaikams, LGBT+ teisės ir, žinoma, Atėnų susitarimas su Skopje.
„Jie vis užsimena apie Graikijos pilietinį karą Jei kairieji kaltina dešiniuoju fašizmu, o kreditorius vadina chunta, tai dešinieji vysto pasakos teoriją, pagal kurią „Syriza“ yra lygiai tokia pati pavojinga demokratijai“, – dėsto A.Zenakas.
Kitų analitikų teigimu, būtent toks klimatas leido vėl iškilti tokiems politikams kaip A.Georgiadis. Dar neseniai jie turėdavo laikytis paraštėse, bet šiandien vėl vaidina svarbų, agresyvų vaidmenį.
Aišku, „Naujojoje demokratijoje“ visada būdavo ekstremalių nacionalistinių elementų.
Tačiau jie dabar lems, kaip bus valdoma Graikija. O tai reiškia, kad nukankintos šalies gali laukti dar daugiau nestabilumo metų.
