Šalyje šiaip jau nėra daug abejojančių, kad A.Merkel nori vainikuoti savo erą sėkminga ketvirtąja kadencija.
Tačiau nesutarimai jos Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) viduje dėl to, kada paskelbti apie A.Merkel nusiteikimą toliau vadovauti vyriausybei, jau paskatino diskusijas dėl plano B.
Tiesa, nors ir jos sąjungininkai, ir kritikai naršo po A.Merkel viešas kalbas ieškodami jos apsisprendimo pėdsakų, pati kanclerė elgiasi ramiai.
O jos patarėjai neoficialiai prasitaria, kad jau ruošiamasi darbui po rinkimų. Svarbiausias klausimas – kaip išgelbėti Europą?
Apie tai svarstoma net po A.Merkel ir visai KDS nesėkmingų rinkimų į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą. KDS liko trečia ir nusileido ne tik socialdemokratams, bet ir radikaliai partijai „Alternatyva Vokietijai“.
Reikia dar daug nuveikti
A.Merkel Vokietijai – pagrindinei ES ekonomikai – vadovauja jau beveik 11 metų, nuo 2005-ųjų lapkričio.
Ir jei iki šiol kanclerei vis tekdavo gesinti gaisrus – dėl finansų krizės Graikijoje, dėl pabėgėlių krizės, kitą kadenciją jai jau reikės pabandyti užsitikrinti vietą istorijoje – politinį palikimą. O tam prireiks besiblaškančio Europos laivo suvaldymo.
Bendrija Senajame žemyne pasitikima vis mažiau – populistiniai judėjimai nuo Ispanijos iki Švedijos sėkmingai įtikina bent dalį europiečių, kad būtent Briuselis ir Berlynas kalti dėl šlubuojančios ekonomikos ir ne tik.
Jei ES ir toliau braškės, A.Merkel – be konkurencijos įtakingiausia Bendrijos politikė – į istoriją įeis kaip žmogus, praradęs Europą.
Jei ES ir toliau braškės, A.Merkel – be konkurencijos įtakingiausia Bendrijos politikė – į istoriją įeis kaip žmogus, praradęs Europą.
Ir nors Berlynas tikina, kad Bendrija daug geriau nei anksčiau pasiruošusi netikėtoms krizėms, A.Merkel tuo pat metu pripažįsta, kad reikia dar daug nuveikti norint susigrąžinti pasitikėjimą ES. O tokia proga gali tapti „Brexit“.
Reikia bent jau pradėti veikti, o kad A.Merkel tai supranta, parodė jos maršas po ES rugpjūčio pabaigoje – Vokietijos kanclerė susitiko net su 15 Bendrijos šalių lyderiais ir ieškojo sąlyčio taškų svarbiausiais klausimais. Siunčiama žinia: kad Berlynas klausosi ir išgirsta.
Su Rytų Europa sutaria dėl „Brexit“
Mažesniąsias ES nares, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, vienija pagrindinis priekaištas, kad Bendrijos milžinės, vadovaujamos būtent Vokietijos, nekreipia dėmesio į mažumos interesus priimdamos sprendimus.
Tad dabar ES viduje nestinga mažesnių sąjungų – politiką derina Skandinavijos šalys, Baltijos valstybės, be abejo, ir vadinamasis Višegrado ketvertas, kurį sudaro Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija.
Prie Višegrado ketverto atgimimo bene labiausiai prisidėjo vieningas A.Merkel veiksmų dėl pabėgėlių atmetimas.
Dabar Vokietijoje A.Merkel ekskursija po Rytų Europą iš esmės vadinama nesėkminga – juk ji taip ir neįtikino regiono šalių priimti daugiau pabėgėlių. Tačiau kanclerė tokio tikslo ir neturėjo.
A.Merkel puikiai supranta, kad tokios valstybės kaip Lenkija ir Vengrija nenusileis, ir pagrindinį dėmesį skyrė problemoms, kurios turi ir gali būti sprendžiamos drauge – saugumui, dalinimuisi žvalgybine informacija, ES išorės sienų apsauga, susitarimo su Turkija dėl migrantų išsaugojimui.
Kaip ir Vokietija, Rytų Europos šalys nenori bausti Jungtinės Karalystės per derybas dėl šios šalies išstojimo iš Bendrijos.
Be to, sutariama ir dėl „Brexit“. Kaip ir Vokietija, Rytų Europos šalys nenori bausti Jungtinės Karalystės per derybas dėl šios šalies išstojimo iš Bendrijos. Tokia pozicija smarkiai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Prancūzijos nuomonės.
Aišku, Berlynas siekia apsaugoti didžiules tokių Vokietijos kompanijų kaip „Siemens“ ar BMW investicijas, o Lenkijai ar Rumunijai rūpi už Lamanšo gyvenančių tautiečių ateitis.
„A.Merkel žiūri toliau. Ji siekia pataisyti Vokietijos ir Rytų Europos šalių santykius, kuriems pakenkė pabėgėlių krizė, – teigė Vokietijos Marshallo fondo analitikas Joergas Forbrigas. – Bendrai atmosferai ES tai svarbu.“
Tramdo Prancūziją ir Italiją
Be to, A.Merkel diplomatinė iniciatyva buvo ženklas, kad iš Bendrijos pamažu traukiantis Jungtinei Karalystei, kuri jau nesikiša į sprendimų priėmimo procesą, Berlynas bandys lipdyti platesnes koalicijas svarbiausiais klausimais.
Ji, pavyzdžiui, nebetiki, kad Vokietija ir Prancūzija gali veikti kaip visos ES variklis, pranešimai nebederinami ir su Italija. Analitikai pastebi, kad A.Merkel pasisakymai ekonominiais ir fiskalinės politikos klausimais visiškai kitokie nei Romoje ar Paryžiuje.
Žinoma, A.Merkel vis dar reguliariai susitinka su Francois Hollande'u ir Matteo Renzi, tačiau šie pasikalbėjimai labiau skirti prancūzų bei italų vilčių dėl nežabojamo išlaidavimo sutramdymui.
„Ji stengiasi ne patraukti F.Hollande'ą ir M.Renzi į savo pusę, o neleisti jiems įsismarkauti“, – teigė Europos užsienio ryšių tarybos padalinio Berlyne vadovas Josefas Janningas.
A.Merkel norėtų, kad Europa suprastų žemyną kamuojančias problemas prieš imdamasi veiksmų.
„Mums reikia išsiaiškinti, kur esame, – praėjusią savaitę atvirai kalbėjo Vokietijos kanclerė, kurią net kritikai vadina vienintele ES lydere, galinčia išgydyti Bendriją. – Reikia ne skubėti, o ramiai pagalvoti.“
