Vietą, kurioje itin dažnai būdavo A.Hitleris ir kurią galima laikyti antrąja pagal svarbą nacistinės Vokietijos lyderio rezidencija, šiuo metu žymi vos du ženklai – vokiškai ir angliškai.
Pastatų komplekso ten, tiesa, nebėra jau nuo 1952-ųjų, kai dar per Antrąjį pasaulinį karą apgriauta pagrindinė šveicariško stiliaus troba buvo susprogdinta.
Ten dar buvo skubiai pasodinta greitai augančių medžių, kad nuo žmonių akių būtų paslėpti net takeliai, kuriais vaikščiojo A.Hitleris.
1999 metais maždaug 300 metrų nuo Berghofo buvo atidarytas nedidelis muziejus „Dokumentation Obersalzberg“, kuris pasakoja apie nacių režimo žiaurumus.
Taip siekta neleisti A.Hitlerio rezidencijai virsti savotiška šventove dešiniųjų radikalams.
Vis dėlto ten ir toliau vyksta labai nemažai neonacių. Informacinės iškabos subjaurotos, ant medžių kamienų išraižytos svastikos, griuvėsiuose vis paliekama uždegtų žvakelių.
Muziejaus darbuotojai teigia pastebėję, kad per pastaruosius dvejus metus į Berghofą atvyksta vis daugiau autobusų iš Vengrijos ir Čekijos. Šiose šalyse kraštutinių dešiniųjų idėjos vis populiaresnės.
Galbūt dėl to jau suplanuota muziejaus „Dokumentation Obersalzberg“ plėtra, kuri kainuos 21 mln. eurų. Darbus tikimasi baigti 2020 metų vasarą.
Kol kas muziejų ir vietą, kur virš Berchtesgadeno miestelio stūksojo Berghofas, jungia siauras akmenų takelis tarp medžių.
Mathiasas Irlingeris, kuris muziejuje dirba nuo 2004-ųjų, mano, kad laikas nustoti ignoruoti vietą, kurioje A.Hitleris priėmė sprendimą užpulti Lenkiją ir subrandino Holokausto idėją.
„Jei čia nieko nedarysime, jie (radikalai, – red.) galės daryti ką tik nori. Jei tiesiog sakysime, kad „čia gyveno Hitleris“, bus problemų.
Kai kurie žmonės nori viską palikti kaip yra, kiti galvoja apie audio turą ar dar kažką daugiau. Manau, kad kuo daugiau lankytojų čia bus, tuo mažiau radikalai išsitrauks savo vėliavų. Radikalūs dešinieji mėgsta nuošalias vietas“, – svarsė M.Irlingeris.
Muziejus „Dokumentation Obersalzberg“, kuriuo rūpinasi Moderniosios istorijos institutas Miunchene, įkurtas buvusiame svečių namelyje. Paroda veikia dviejuose pastato aukštuose.
Namelyje yra įėjimas į 1943 metais įrengtus ir daugiau nei 6 km besidriekiančius tunelius bei bunkerius, kurie karo metu saugojo A.Hitlerį ir jo palydą nuo sąjungininkų bombardavimų. Išplėtus muziejų, parodos erdvė padvigubės iki 840 kvadratinių metrų.
Darbų pabaigos data jau buvo nukelta, o priežastys logiškos. Berghofas galutinai sugriautas buvo tik 1952 metais.
Tačiau britų ir amerikiečių pajėgos dar 1945 metų balandžio 25-ąją, pasigirdus gandams, kad A.Hitleris iš Berlyno pasitraukė į Alpes, subombardavo šį kompleksą.
Pernai, pradėjus muziejaus plėtros darbus, buvo aptikta nesprogusi bomba.
„Dabar žinome, kad bombų gali būti ir daugiau. Kai buvo rastas sprogmuo, turėjome evakuoti pastatą, bet pasakėme, kad bombą reikia palikti parodai. Ji bus padėta prie įėjimo į bunkerį“, – aiškino M.Irlingeris.
Anot muziejaus darbuotojo, specialistų tikslas yra parodyti, kad A.Hitleris Berghofe ne tik gurkšnojo arbatą ir žaidė su šunimi, bet ir planavo milijonų skerdynes.
M.Irlingeris: „Manau, kad vokiečiai dar tik pradeda kalbėti apie Trečiąjį Reichą. Karo pabaigoje daug žmonių norėjo jį pamiršti. Juk neklausi kaimyno, ką jis padarė, jei ir pats kažką padarei.“
Planuojama atskleisti vietos gyventojos Doros Reiner istoriją. Naciai, išsiaiškinę, kad ji – žydė, išsiuntė ją į Miuncheną, tuomet – Kauną Lietuvoje. Čia ji buvo nužudyta – kaip ir dar tūkstančiai žydų.
„Ir taip pat turime vietos laikraščio pranešimą, kuriame skelbiama, kad visi Doros daiktai jau parduoti. Yra stiprus ryšys tarp tariamos idilės ir masinių nusikaltimų“, – teigė M.Irlingeris.
Muziejuje praėjusiais metais apsilankė 170 tūkst. žmonių, o dalis jų skundėsi net negalėję įvertinti parodos, kadangi namelyje tiesiog trūksta vietos.
„Dabar mums sunkiau, nes skustagalvius nesunku pamatyti. Dabar žmonės protingesni. Jų pasisakymai – ties riba. Jie slapukauja. Jie žino, kaip provokuoti, kaip užduoti klausimus“, – tvirtino M.Irlingeris.
„Manau, kad vokiečiai dar tik pradeda kalbėti apie Trečiąjį Reichą. Karo pabaigoje daug žmonių norėjo jį pamiršti. Juk neklausi kaimyno, ką jis padarė, jei ir pats kažką padarei.
Tuomet buvo antroji karta, kai studentai protestavo 1968-aisiais, ir žmonės pradėjo užduoti klausimus.
Bet tokias vietas kaip Berchtesgadenas, kur buvo daromos gražios Hitlerio nuotraukos, ignoravome. Trečioji karta dabar čia vyksta. Dabar galime žiūrėti į nacių propagandą – esame pakankamai stiprūs. Privalome atsiminti tai, kas vyko“, – pridūrė muziejininkas.
