BBC rašo žinantys vieną buvusį kalinį, kuris buvo visiškai palaužtas po Šiaurės Korėjos kalėjimo. Net ir po daugelio metų jo psichologinės traumos nėra užgijusios ir jis nenori apie tai kalbėti. Tačiau kiti yra prabilę su kraują stingdančiomis detalėmis.
2012 m. gruodį Šiaurės Korėja apkaltino misionierių Kennethą Bae šaliai priešiškais veiksmais. Jis daug kartų lankėsi šioje diktatoriaus valdomoje valstybėje, tačiau tąkart buvo apieškotas, ir pas jį rastas kompiuterio kietasis diskas, kuriame buvo krikščioniškos medžiagos. Už šį „nusikaltimą“ jam buvo skirta 15 metų sunkiųjų darbų. Vyras buvo paleistas tik tada, kai itin pablogėjo jo sveikata – atrodo, kad taip nutiko ir šią savaitę paleisto studento Otto Warmbierio atveju. Pastarasis į JAV parsiųstas komos būsenos.
Atgavęs laisvę K.Bae parašė prisiminimų knygą apie praleistą laiką Šiaurės Korėjos kalėjime. Joje misionierius atskleidė, kad pirmąsias keturias kalinimo savaites jis būdavo kasdien tardomas nuo 8 val. ryto iki 22 ar 23 val. Neatlaikęs spaudimo, jis parašė šimtus puslapių „prisipažinimų“, kaip ir reikalavo jo tardytojai.
Be didelio krūvio kūnui, teko susidurti ir su sunkiais psichologiniais išbandymais – psichologinio skausmo, izoliacijos jausmo.
K.Bae turėjo dirbti šešias dienas per savaitę ūkyje, kuriame nešiojo akmenis ir kasė anglį. Kasdien jis keldavosi 6 val. ryto, papusryčiaudavo, pasimelsdavo ir tuomet būdavo nugabenamas atlikti sunkiųjų darbų nuo 8 iki 18 val. Per visą laiką kalėjime – 735 dienas – jis neteko daug svorio – apie 27 kg. Krintant svoriui, jo sveikata taip pat vis prastėjo – vyras ne kartą buvo gydomas.
Be didelio krūvio kūnui, teko susidurti ir su sunkiais psichologiniais išbandymais – psichologinio skausmo, izoliacijos jausmo.
K.Bae prisiminė, kaip vienas tardytojas jam nuolat kartojo: „Tavęs niekas nebeprisimena. Tave pamiršo žmonės, tavo šalies valdžia. Tu namo greitai negrįši, čia būsi 15 metų. Tik sulaukęs 60-ies galėsi važiuoti namo.“
Misionierius sakė jautęsis kaip vabzdys, pakliuvęs į voro tinklą. „Kaskart, kai tik pajudėdavau, dar labiau įsipainiodavau. Be jokios išeities“, – rašė jis.
Misionierius sakė jautęsis kaip vabzdys, pakliuvęs į voro tinklą.
Pasibaigus pirmajam tardymų mėnesiui, jam buvo leista pamatyti el. laiškus ir žinutes, kuriuos jam siuntė artimieji ir draugai. Tai buvo ir paguoda, ir kančia. Jam taip pat leido turėti Bibliją.
Kai jis rimtai susirgo, panašu, Šiaurės Korėjos valdžia susirūpino, jog vyras gali mirti, o tai sukeltų daug diplomatinių problemų. Tuomet Pchenjanas susitarė dėl jo paleidimo. Atrodo, kad toks scenarijus klostėsi ir O.Warmbierio atveju.
Savo kapo duobių kasimas
K.Bae yra JAV pilietis, kilęs iš Pietų Korėjos. Jis pasakojo, kad su juo kalėjime dar nebuvo elgiamasi taip blogai, kaip su šiaurės korėjiečiais. Jis turėjo savo kamerą, kurioje buvo lova ir tualetas.
„Amnesty International“ surinkti duomenys rodo, kad su vietos gyventojais, kurie pasiunčiami į kalėjimą už nepaklusnumą ar išdavystę, paprastai elgiamasi daug žiauriau.
Anot organizacijos, šimtai tūkstančių žmonių – įskaitant ir vaikus – yra įkalinti politiniuose kalėjimuose visoje šalyje. Daug jų net nėra padarę jokio nusikaltimo, o tiesiog yra šeimos nariai tų asmenų, kurie paskelbiami padarę rimtą politinį nusikaltimą.
Vienas buvęs jos pareigūnas teigė, kad įkalintieji turėjo kastis sau kapo duobes, žaginimas buvo naudojamas kaip bausmė, o aukos tuomet dingdavo.
„Amnesty“ analizavo palydovines įkalinimo stovyklų nuotraukas. Viena tokia stovykla yra maždaug tris kartus didesnė už Vašingtoną ir joje kali apie 20 tūkst. žmonių. Vienas buvęs jos pareigūnas teigė, kad įkalintieji turėjo kastis sau kapo duobes, žaginimas buvo naudojamas kaip bausmė, o aukos tuomet dingdavo.
K.Bae sako, kad jis nebuvo fiziškai kankinamas ar mušamas. Jo sveikata blogėjo dėl griežto kalėjimo režimo, kuriame nebuvo paisoma jo diabeto, aukšto kraujospūdžio ir blogos inkstų būklės.
Neaišku, kaip buvo O.Warmbierio atveju. Pareigūnai JAV tikrai bandys išsiaiškinti, kaip amerikietį studentą ten ištiko koma ir kodėl Šiaurės Korėja delsė metus, kol apie tai informavo. Jeigu jo sveikata pablogėjo dėl kokio nors fizinio užpuolimo, tuomet Donaldui Trumpui kiltų politinis spaudimas griežčiau elgtis su Pchenjanu,
Yra ir dar vienas įdomus klausimas – ar kaliniai daro įtaką jų įkalintojams? Stokholmo sindromas apibūdina reiškinį, kai įkaitas pradeda jausti teigiamus jausmus pagrobėjui. Tačiau ar yra atvirkštinis Stokholmo sindromas?
K.Bae teigimu, kalėjimo prižiūrėtojai ir darbuotojai domėdavosi gyvenimu Vakaruose. Jie norėjo žinoti, kiek ten kainuoja namas, kiek žmonių iš tiesų turėjo savo namus ar automobilį.
„Iš pradžių buvo sunku, bet kadangi aš kalbėjau jų kalba, galėjau bendrauti, – pasakojo K.Bae. – Šiaurės korėjiečiams sakoma, kad gyvenimas Amerikoje yra blogas, kad 99 proc. ten gyvena skurde. Aš jiems pasakiau, kad dauguma turi savo namus ir automobilį, ir jie vis sakydavo, kad taip negali būti.“
