Po paliaubų paskelbimo trečiadienį dieną po to organizuotos Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho valdžios atstovų derybos baigėsi be viešų pareiškimų ar proveržio ženklų.
Azerbaidžano atstovas Elchinas Amirbekovas pažymėjo, kad „sunku“ tikėtis, jog visos Azerbaidžano ir Karabacho armėnų problemos gali būti išspręstos per vieną susitikimą.
Cituodama etninių armėnų atstovą, Rusijos naujienų agentūra RIA teigė, kad galutinių susitarimų tarp abiejų šalių nepasiekta, o Kalnų Karabacho lyderio patarėjas pabrėžė, kad etniniams armėnams, prieš atiduodant ginklus, reikės saugumo garantijų.
Pagal pirminį paliaubų susitarimą vietos armėnų pajėgos sutiko išsiskirstyti ir taip kapituliavo prieš Azerbaidžaną.
Vienas iš pagrindinių šio konflikto stebėtojus dominančių aspektų yra Rusijos vaidmuo: būtent Maskvos pastangomis per ankstesnį konfliktą 2020 m. šalys susitarė dėl paliaubų, o pagal tuomet sudarytos sutarties sąlygas į regioną atvyko Rusijos taikdariai.
Tačiau per konflikto dienas jie užsiėmė ne karinių veiksmų stabdymu, o gyventojų evakuacija ir „paliaubų pažeidimų stebėjimu“.
Daugelyje Vakarų leidinių daroma išvada, kad dėl karo Ukrainoje susilpnėjusi Rusija nebėra neginčijamas autoritetas Pietų Kaukaze. Jos galimybės stabilizuoti padėtį yra ribotos, o Kremlius neturi jokio noro įsitraukti į naują konfliktą.
