Nuo įkūrimo 1949 m. balandžio mėn. Aljansas iš tiesų pasiekė nemažai reikšmingų laimėjimų. Ko gero, svarbiausias iš jų – sulaikyti, o vėliau iš esmės panaikinti Sovietų Sąjungos ir Rusijos politinę kontrolę ir lemiamą įtaką Europoje.
Dėl to Europoje daugiau nei septynis dešimtmečius nevyko visą žemyną apimantis karas, panašiai kaip laikotarpiu nuo 1815 m. Vienos kongreso iki 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Lygiai prieš trisdešimt metų Aljansas užsitikrino dar vieną svarbią pergalę išplėsdamas savo planus ir imdamasis veiksmų „už teritorijos ribų“, kad išspręstų prie savo sienų kylančio nestabilumo problemą.
Bosnija ir Kosovas vis dar toli gražu nėra Vakarų liberaliosios demokratijos pavyzdžiai, tačiau NATO intervencija ryžtingai nutraukė pirmuosius po Antrojo pasaulinio karo etninius valymus Europoje.
Per metus po 2014 m. įvykdytos pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą pokyčiai, būtini siekiant sutelkti dėmesį į kolektyvinę gynybą, vyko lėtai. Tačiau po lemtingos vasario 24-osios, daug žiauresnės Rusijos invazijos į Ukrainą bangos, NATO vadovai suprato, jog kolektyvinės gynybos stiprinimo plano atidėlioti nebegalima.
Naujas pajėgų modelis, sėkminga Suomijos ir Švedijos integracija, stipresnis buvimas rytiniame flange, didesnis dėmesys technologinėms inovacijoms ir gynybos pramonės bendradarbiavimui – visi šie veiksmai per pastaruosius dvejus metus įvyko greitai vienas po kito, o tai – žaibiškas greitis, nebūdingas įprastai Aljanso veiklai.
„Nepaisant laimėjimų, NATO vis dar susiduria su išteklių trūkumu, tinkamo atsakomybės pasidalijimo problema, bet aiškiai suvokia ne tik Rusijos, bet ir Kinijos keliamą grėsmę Europai“, – svetainėje „Carnegie Europe“ savo įžvalgomis pasidalijo Johnas R. Denis, Jungtinių Valstijų kariuomenės karo koledžo Strateginių studijų instituto profesorius.
