„Tai beprotiška, nes JAV ir Europa prisiimtų būtent tokią tiesioginio karinio susidūrimo su Rusija, branduoline supervalstybe, riziką, kurios jos stengiasi išvengti nuo tada, kai 2008 m. prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė karius į Sakartvelą. Atrodo taip pat mažai tikėtina, kad Donaldas Trumpas sutiktų su tokiu žingsniu“, – sako jis.
Tačiau, pasak apžvalgininko, G.Meloni idėja taip pat yra savotiškai geniali. Ji viską apgalvojo bent jau taip pat aiškiai, kaip ir Prancūzija bei Jungtinė Karalystė, siūliusios dislokuoti karius kaip užnugario taikos palaikymo pajėgas. Tai sunkiai suprantama koncepcija, kuri susiduria su daugybe iššūkių, pradedant oro transporto, karių ir artilerijos trūkumu, reikalingų palaikyti pakankamai dideles karines pajėgas, kad atgrasytų Rusiją, ir baigiant pernelyg didele priklausomybe nuo JAV dėl svarbiausių žvalgybos ir stebėjimo priemonių.
„G.Meloni pasiūlymo gudrumas slypi tame, kad juo būtų bandoma sugriauti V.Putino invazijos į suverenią kaimynę pagrindimą, kuriuo daugelis Vakaruose, įskaitant D.Trumpą, visiškai patikėjo. Tai yra, kad V.Putinas veikė siekdamas atremti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos plėtros į rytus keliamą grėsmę Rusijai.
Tai visiška netiesa, kad V.Putinas užpuolė Ukrainą reaguodamas į NATO atvirų durų politiką, nes nuo 2004 m. Aljansas iš tikrųjų nesiplėtė Rusijos link; plėtra vyko į pietus ir į Vakarų Balkanus, o Suomija ir Švedija prisijungė tik po invazijos į Ukrainą. Svarbus klausimas, kurį G.Meloni pasiūlymas patikrintų, yra grėsmės, kurią įžvelgė V.Putinas, pobūdis“, – pastebi apžvalgininkas.
Ar dėl to, kad V.Putinas manė, jog NATO galės panaudoti naujai įsigytas bazes Rusijai pulti? Taip nuolat sako ar užsimena Kremliaus pareigūnai, o NATO kritikai daro tokią prielaidą. O gal tai buvo dėl to, kad net pažadas dėl narystės NATO ir, lygiai taip pat, Europos Sąjungoje kėlė grėsmę jo planams priversti šias kaimynes vėl tapti jo kontrolės sfera? Taip manė šalys, kurios, žlugus Sovietų Sąjungai, pradėjo belstis į NATO duris ir prašytis priimamos į ją, nes tai buvo šimtmečiais kaupta Rusijos dominavimo ir ekspansijos patirtis.
Visi įrodymai liudija apie pastarąją galimybę, sako M.Championas. Iš tiesų, kai 2014 m. V.Putinas aneksavo Krymą, Ukrainos konstitucija draudė stoti į bet kokį karinį aljansą, o NATO laikėsi 1997 m. NATO ir Rusijos steigiamojo akto sąlygų. Juo aljansas įsipareigojo nedislokuoti branduolinių ginklų, bazių ar karinių pajėgų naujųjų narių teritorijose. Pavyzdžiui, tik 2017 m. pirmieji NATO kariai persikėlė į Lenkiją.
Galutinis Steigiamojo akto poveikis buvo suteikti naujoms narėms saugumo, kurio jos troško pagal NATO kolektyvinės gynybos 5 straipsnį, tačiau be nuostatų, kurias Rusija galėtų teisėtai laikyti provokuojančiomis. G.Meloni pasiūlymas Ukrainai duotų tokį patį rezultatą, tačiau iš priešingo atskaitos taško – ne narystės NATO. Tai suteiktų Maskvai kur kas aiškesnes garantijas, kad ji nesulauks NATO bazių prie savo sausumos sienų dar 1 974 km, be jau turimų maždaug 2 500 km.
