Šioje Lotynų Amerikos šalyje trečiadienį Nacionalinio Susirinkimo lyderis Juanas Guaido pasiskelbė prezidentu, nors formaliai šias pareigas eina Nicolas Maduro.
J.Guaido laikinuoju Venesuelos prezidentu pripažino JAV, Brazilija ir virtinė kitų Lotynų Amerikos šalių.
Maskva pasmerkė valdžios „uzurpaciją“ Karakase, bet neabejotinai baimingai laukia tolesnių įvykių: ar N.Maduro išlaikys valdžią, ar ne?
Nerimas nestebina: Rusija Venesuelai yra paskolinusi milijardus JAV dolerių. Ką greičiausiai prarastų Kremlius, jei J.Guaido iš tiesų perimtų valdžios vadeles Karakase?
Pinigai, pinigai, pinigai
Rusija jau išleido daugybę lėšų palaikydama artimus ryšius su Hugo Chavezo įpėdinio N.Maduro režimu.
„Reuters“ 2017 metų rugpjūtį skelbė, kad Maskva vien 2016–2017 metais Karakasui suteikė paskolų ir atidarė kredito linijų mažiausiai už 17 mlrd. dolerių. Rusija sąjungininkei tikrai dosni.
Be to, kai N.Maduro pernai gruodį apsilankė Maskvoje, jis paskelbė, kad Rusija investuos daugiau nei 5 mlrd. dolerių į Venesuelos naftos sektorių, o dar virš milijardo dolerių – į kasybą. Į šalį taip pat suplanuota išsiųsti daugiau nei 661 tūkst. tonų grūdų.
Kremliui turbūt pasisekė, kad laikas įgyvendinti šiuos susitarimus dar nebuvo atėjęs, kai šią savaitę Venesueloje kilo valdžios krizė.
Dvišaliai santykiai, tiesa, ne visada buvo idealūs. Prieš dvejus metus Venesuela turėjo pripažinti, kad neišgali grąžinti 1 mlrd. dolerių paskolos, suteiktos dar 2011-aisiais. Tiesa, vėliau susitarta paskolą grąžinti per 10 metų – bet jau 3 mlrd. dolerių.
Venesuelos valstybinė naftos kompanija PDVSA paprastai skolas Rusijai grąžina naftos pavidalu, bet tanklaiviai kartais vėluoja. Maskva skundžiasi, kad Karakasas taip niekada nesielgia su įsipareigojimais Pekinui.
Iki 2013 metų Rusijos ginklų eksportuotojas „Rosoboroneksport“ Venesuelai buvo pardavęs ginklų už 11 mlrd. dolerių. Vėlgi, kreditu.
2016-aisiais ši įmonė sutiko investuoti beveik pusę milijardo dolerių į „Kalašnikov“ automatų ir šaudmenų gamyklas. Tačiau tam trukdo korupcija – gamyklos turėjo pradėti veikti pernai, bet dar nėra atidarytos.
Draugiška šalis
Ką iš viso to gauna Rusija? Visų pirma, savotišką reklamą. Rusijai, kuriai Vakarai taiko sankcijas ir kurią jie yra izoliavę, draugai reikalingi – šalis jų nesirenka.
H.Chavezas į Maskvą 2006–2013 metais buvo nuvykęs aštuonis kartus, o N.Maduro per pastaruosius pusšeštų metų ten lankėsi keturis sykius.
Savo ruožtu į Venesuelą Kremlius jau daugiau nei dešimtmetį kartą ar du per metus siunčia buvusį vicepremjerą, dabartinį „Rosneft“ vadovą Igorį Sečiną, kuris yra vienas artimiausių prezidento Vladimiro Putino patikėtinių.
Venesuela – vienintelė pakankamai reikšminga šalis, pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Ir nors Karakasas nėra formaliai pripažinęs Krymo Rusijos dalimi, V.Putinui draugiška N.Maduro retorika šiuo klausimu tinka.
Nepatinka Monro doktrina
Rusija visada stengiasi sutrukdyti Vakarų, konkrečiai JAV, dominavimui Vakarų pusrutulyje. Maskvą labai erzina garsioji Monroe doktrina.
Šis dokumentas, pristatytas dar 1823 metais, skelbia, kad Vakarų pusrutulis nebus toliau kolonizuojamas Europos šalių ir kad tokie bandymai bus laikomi agresija, kuriai sustabdyti reikalingas JAV įsikišimas. Deklaracija tapo JAV įtakos Lotynų Amerikoje svertu.
Kremlius erzina amerikiečius. Nors reikšmingo Rusijos ir Venesuelos karinio aljanso nėra, rusų bombonešiai 2008, 2013 ir 2018 metais nuskrido į Karakasą, o tuo Vašingtonas tikrai negalėjo likti patenkintas.
Jei N.Maduro režimas žlugtų, o naujoji valdžia taptų draugiškesne Vašingtonui, tokie skrydžiai neabejotinai liautųsi.
