Švariai nuskusta galva, juodu megztiniu ir meškos letenų dydžio rankomis jis tikrai atrodė taip, lyg galėtų įvykdyti šį grasinimą. O jei negalėtų to padaryti pats, šis atvirai „mačo“ kultūra besižavintis statybų bendrovės savininkas vis mestelėdavo užuominų apie savo sąsajas su Ukrainos nusikalstamu pasauliu.
Tačiau po kurio laiko jo veidas staiga sušvelnėjo, nuliūdo.
„Visą savo gyvenimą, visą gyvenimą, kai turėdavau problemų, galėdavau jas išspręsti, – paaiškino jis. – Bet dabar... šitas karas...“, – jis net neįstengė baigti sakinio. Užsidengė veidą rankomis ir ėmė kūkčioti, o į sriubą pabiro ašaros.
Ukrainiečiai paprastai moka drąsiai žvelgti pavojui į akis. Prezidentas Volodymyras Zelenskis savo pranešimuose taip dažnai kartoja, kad jie yra kieti, pasirengę aukotis, kad yra „nepalaužiami“ – tai vienas mėgstamiausių V.Zelenskio žodžių.
Tačiau karui užsitęsus, beveik nepakeliamas skausmas vis kaupiasi.
