Pekinas svaidosi įžeidimais valstybinėje žiniasklaidoje, stabdo krovininius traukinius ir maisto eksporto leidimų išdavimą, sumažino Lietuvos įmonėms kredito limitus ir pakėlė kainas, sustabdė kultūros projektus.
Visa tai – dėl to, kad Vilnius, ėmęs megzti glaudesnius ryšius su išsivysčiusiomis demokratijomis Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, užkabino ir Taivaną, kurį Kinija laiko maištaujančia savo provincija ir reikalauja, kad pasaulis gerbtų „Vienos Kinijos“ principą.
Lietuvos vyriausybė jau anksčiau ragino Pasaulio sveikatos organizaciją pakviesti Taivaną į tarptautinę asamblėją, o vasarą, Pekino vertinimu, peržengė raudonąją liniją.
Paaiškėjo, kad Lietuva leis Vilniuje atidaryti taivaniečių atstovybę – būtent Taivano, o ne Taipėjaus. Pastarasis pavadinimas įprastas kitose Vakarų šalyse, tad lietuvių žingsnis Pekine buvo palaikytas neeiliniu ir reikalaujančiu išskirtinės reakcijos.
Tiesa, Vilniaus žingsnius pastebi ir kaimynai – latviai, lenkai, estai. Talino spaudoje jau šių metų pradžioje pasirodė vertinimų, kad Lietuvos užsienio politika sparčiai šovė lyderystės regione link, o Estija sutrikusi stovi vietoje.
Kaip vertinami Lietuvos sprendimai? Įvairiai. Lenkų analitikas 15min teigė, esą Varšuva karštai užstoti Lietuvą neskuba dėl to, kad jai pernelyg svarbūs santykiai su Pekinu, bet ekspertas iš Estijos gyrė lietuvių drąsą ir vadino Vilniaus ėjimus „kaip tik grįstais pragmatizmu, o ne ideologiniais paskaičiavimais“.
„Kinai vis dėlto gali ir dar labiau bausti. Galbūt galima laukti programišių atakų, o gal Kinijoje bus sulaikytas koks nors Lietuvos pilietis? Prisiminkime kanadiečius.
