„2015 metais aš uždaviau B.Gatesui paprastą klausimą: ko jūs labiausiai bijotės? – interviu įžangoje rašo E.Kleinas. – Atsakymą B.Gatesas iliustravo XX amžiaus mirčių kreive. Vienas mirčių skaičiaus šuolis buvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Antrasis – per Antrąjį pasaulinį karą. Bet tarp jų buvo dar vienas šuolis, ne mažesnis už Antrojo pasaulinio karo viršūnę. Tai, pasakė jis, buvo 1918 metų ispaniškojo gripo pandemija, kuri nužudė apie 65 milijonus žmonių. Didžiausia B.Gateso baimė buvo tokio pobūdžio infekcija, skinanti gyvybes mūsų hiperglobalizuotame pasaulyje.
B.Gateso finansuojami mokslininkai sumodeliavo būtent tokį scenarijų. Per suskaičiuotas dienas infekcija pasieks visus urbanizuotus pasaulio centrus. Per mėnesius mirs dešimtys milijonų žmonių.
B.Gatesas tai numatė ir mėgino perspėti pasaulį. Jis apie tai kalbėjo TED konferencijose (žr. žemiau) ir interviu žiniasklaidai. Jis publikavo straipsnius moksliniuose žurnaluose. Jis siūlė politinius sprendimus ir išleido milijonus vakcinų tyrimams. Ir jam nepavyko. Virusas pasirodė, o mes jo atėjimui nepasirengėme. Dabar mes visi gyvename košmare, apie kurį prieš penkerius metus kalbėjo B.Gatesas.
B.Gatesas skyrė šimtus milijonų dolerių ir nukreipė savo fondą kovai su koronavirusu. Neseniai jis publikavo ilgą straipsnį, kuriame išdėstė, ką mes žinome ir ko nežinome apie virusą bei ligą COVID-19, kurią jis sukelia, ir ką mes turime išrasti ir panaudoti, kad saugiai grįžtume į normalų gyvenimą.“
E.Kleinas su B.Gatesu kalbėjosi apie šiuos ir kitus klausimus. Taip pat apie tai, ką jis jaučia patekęs į daugybės su koronavirusu susijusių konspiracijos teorijų centrą? Kas nutiks, jeigu mes pernelyg greitai pamėginsime sugrįžti į įprastinį gyvenimo ritmą? Kodėl įvairiuose pasaulio miestuose situacija klostosi skirtingai? Ar turtingos ir vargingos šalys turi imtis skirtingų veiksmų? Kiek realu turėti vakciną po 18 mėnesių?
„Bet visų pirma aš norėjau jam užduoti klausimą, atvirkščią tam, kurį uždaviau 2015-aisiais: Kokia jo viltis? Kokia jo gyvenimo po koronaviruso vizija“, – rašo E.Kleinas.
– Vasario 28-ąją leidinyje „New England Journal of Medicine“ parašėte, kad COVID-19 „iš esmės ėmė elgtis kaip kartą per šimtmetį pasirodantis patogenas, dėl kurio nerimavome“. Nuo to laiko praėjo du mėnesiai. Tai, ką sužinojome per tą laiką, verčia jus nerimauti labiau ar mažiau?
– Liūdna, bet didelėje Europos dalyje ir Jungtinėse Valstijose infekcijos mastai ėmė augti eksponentiškai. Tad mirčių skaičius čia yra didesnis, nei mes galėjome tikėtis. Mes vis dar mokomės teisingai testuoti. Jungtinėse Valstijose net neturime tikrų skaičių, atspindinčių tikrąją padėtį, nes nesugebame išskirti reikiamų žmonių, nepajėgiame surinkti duomenų laiku. Situacija yra visiškai neapibrėžta. Faktas, kad socialinė izoliacija iš tiesų mažina susirgimų kreivę, – gera naujiena. Bet, žinoma, tai pasiekiama mokant milžinišką kainą.
– Kai kalbėjomės 2015-aisiais, jūs pasakojote apie modeliavimą, kurio metu buvo gauti rezultatai, kad 1918 metų tipo gripas visame pasaulyje per šešis mėnesius nužudytų 33 milijonus žmonių. Nepanašu, kad mes dabar artėtume prie tokių mirtingumo rodiklių. Kaip jums atrodo, taip yra dėl to, kad virusas nėra toks užkrečiamas ar mirtinas kaip 1918 metais, ar dėl to, kad mes, globali bendruomenė, geriau su tuo tvarkomės, nei modeliuojant galima buvo prognozuoti?
– Mes iš tiesų nežinome, kas nutiks besivystančiose šalyse, kuriose gyvena didžioji pasaulio gyventojų dalis. Registruotų užsikrėtimo atvejų skaičiai šiose šalyse kol kas yra gana nedideli. Bet jeigu nepasireikš koks nors stebuklingas faktorius, tikimybė, kad didžioji dalis mirčių ištiks būtent tose šalyse, yra labai didelė. Jiems sunkiau socialiai izoliuotis ir padaryti tai, ką mes padarėme. Tad aš manau, kad dar per anksti prognozuoti galutinį mirčių skaičių.
– Dar truputėlį pakalbėkime apie besivystančio pasaulio situaciją. Prieš mėnesį atrodė, kad Brazilijoje tuoj prasidės katastrofa; kad Pietų Afrikoje dėl jos didelės populiacijos su silpnu imunitetu įvyks katastrofa; kad situacija Indijoje taps klaiki. Iki šiol nėra taip blogai, kaip daugelis žmonių nuogąstavo. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra?
– Man tai yra pats paslaptingiausias dalykas. Aš tikiuosi, kad yra kitų priežasčių nei tai, kad jie netestuoja pakankamai žmonių arba žmonės bijo prašytis testuojami, ar kad žmonės, kurie keliavo po pasaulį, yra atskirti nuo didžiosios populiacijos dalies, o dėl to užkrato sklidimas iki darbininkų, gyvenančių lūšnynuose, gali užtrukti papildomą mėnesį ar du.
Jų populiacijos turi geresnę amžiaus struktūrą, bet jos taip pat kvėpuoja labiau užterštu oru, turi daugybę ŽIV atvejų, susiduria su prasta mityba – tai siejama su labai blogomis pasekmėmis. Ekvadore yra vienas miestas, kuriame infekcija plinta eksponentiškai. Ir man iš karto kyla klausimas, ar Gvajakilyje yra metro. Žinote, situacija Niujorke ir Londone yra prastesnė, nei tai lemtų paprastas gyventojų tankumas ar tarptautinių keliautojų gausa. Kokie veiksniai nulemia šiuos spartaus infekcijos plitimo atvejus?
– Man tai irgi yra keblus klausimas. Dėlionės dalys ne visiškai dera viena prie kitos. Kodėl Niujorkas atrodo taip, kaip atrodo, bet San Fransiske situacija liko kontroliuojama? Ir jeigu atsakymas būtų anksti įvestas socialinės distancijos reikalavimas, kodėl Florida, kuri užsidarė daug vėliau ir turi labai prastą politinį vadovavimą, o taip pat daug vyresnę populiaciją, neatrodo blogiau? Tą patį pastebime kai kuriose besivystančiose šalyse. Man atrodo, kad yra veiksnių, kurių mes nematome arba neįvertiname teisingai.
– Gripas, su kuriuo gyvename jau seniai, kiekvienais metais pražudo vidutiniškai po 40 000 žmonių. Ir nuostabu, kiek mes mažai dar apie jį žinome. Mes nesuprantame, kodėl gripas yra sezoniškas. Sudėtinga suvokti, kodėl yra trijų mėnesių periodas, kai jis yra labai aktyvus, ir tada beveik devyni mėnesiai, kai jį sudėtinga aptikti, priklausomai nuo pusrutulio, kuriame jūs esate.
Infekcinės ligos negauna tiek dėmesio, kiek, sakykime, vėžys ar širdies ligos, nes jos beveik išnyko turtingose šalyse, kurios ir nustato mokslinius prioritetus.
Infekcinės ligos negauna tiek dėmesio, kiek, sakykime, vėžys ar širdies ligos, nes jos beveik išnyko turtingose šalyse, kurios ir nustato mokslinius prioritetus. O mūsų fondas būtent daug dėmesio skiria ligoms, kurios nužudo daugiausiai žmonių, taip pat stengiasi palengvinti ir infekcinių ligų naštą. Tad manęs visa tai labai nestebina. Bet dabar mes susiduriame su labai nauju reiškiniu.
– Vienas iš dalykų, kuriuos aš vertinu jūsų straipsnyje, tai skyrelis apie tai, ko mes nežinome. Kokius dalykus, kurių mes dar nežinome, labiausiai norėtumėte sužinoti?
– Sezoniškumas ir orų įtaka. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad užsikrėtimas patalpų viduje yra dramatiška infekcijos dalis, o mūsų kontaktai uždarose erdvėse, tokiose kaip metro, tikrai kelia didžiulį pavojų.
Ar besimptomiai atvejai iš tiesų yra nelabai pavojingi ir neturi didelės reikšmės infekcijos perdavimo grandinei? Kol kas geriausia šio klausimo studija, atlikta Singapūre, rodo, kad tik maždaug 6 procentais atvejų užkratą perdavė besimptomiai viruso nešiotojai. Tačiau kiti žmonės atliko studijas kitais metodais, kurie davė, mano galva, nerealiai didelius skaičius.
Mes dar nepakankamai žinome apie žmogaus imuninės sistemos atsaką. Tai labai svarbu, nes jeigu atsakas yra silpnas, tada jūs nesate apsaugotas nuo antro apsikrėtimo. Tikiuosi, kad taip nėra. Bet kol nepradėsime tirti kraujo plazmos, kad pamatytume, kokie yra antikūnų titrai, kadangi binarinės serologijos testai čia nepadės, mes klaidžiosime po neaprašytas teritorijas.
– Grįžtant prie to, ką jūs ką tik pasakėte apie binarinės serologijos testus. Pamatėme kai kuriuos jų rezultatus iš Santa Klaros ir Los Andželo apygardų. Buvo aptiktas daug didesnis ligos paplitimas ir daug mažesnis mirtingumo lygis. Kodėl jūs manote, kad šie tyrimai nėra patikimi ir naudingi?
– Klaidingas šių serologinių testų pozityvių rezultatų skaičius yra labai labai aukštas. Taip veikia statistika. Jei turite 98 procentus tų, kurie tikrai nėra užsikrėtę, klaidingi teigiami rezultatai visiškai nustelbia tikrus skaičius. Taigi ši studija sako, kad yra dešimt kartų daugiau užsikrėtusių žmonių nei tų, kuriems pasireiškė simptomai. Daugeliu kitų atvejų – kaip „Diamond Princess“ Singapūre, kai buvo atliekami viruso krūvio organizme testai – parodė kad užsikrėtusiųjų skaičius yra tik du ar tris kartus didesnis.
Tai bus išspręsta. Mes turime kiekybinius serologinius testus, kurie naudojami maždaug penkių skirtingų šalių populiacijų lygiu, įskaitant kai kurias studijas, kurias aš finansuoju. Taigi mes prisikasime prie to. Supraskite, kad būtų geriau, jog testai parodytų, jog užsikrėtę yra daugiau žmonių, jei tai susiję su imunitetu, bet tai taip pat dar nežinoma.
– Dar kartą prisiminsiu straipsnį apie pasirengimą pandemijoms, kurį publikavote 2015 metais. Jame pabrėžėte: mes nuolatos rengiame pratybas karui su kitomis valstybėmis priešėmis. Mes nuolatos rengiame karines pratybas savarankiškai ir kaip NATO valstybė narė.
Pandemijos ištikdavo daugybę kartų per istoriją. Mes žinome, kad galiausiai ištiks dar viena. Ir mes nesirengiame joms. Kaip manote, kodėl mes labiau susikoncentravę į vienų kitiems keliamas grėsmes nei į grėsmes, kurios kyla iš gamtos?
– Aš manau, kad iš dalies dėl to, jog mažesniosios epidemijos nepalietė Jungtinių Valstijų. Jeigu pažiūrėtume į Azijos valstybes, kurios gerai susitvarkė, daugelis iš jų užrašuose pasižymėjo: pirmas žingsnis, susiskaičiuoti visas PGR mašinas (polimerazės grandininės reakcijos mašinas, laboratorijose naudojamas kopijuoti mažus DNR segmentus, – red.). Antras žingsnis: pasirūpinti laboratorinėmis medžiagomis PGR mašinoms. Mes to iki šiol nesame padarę, nors turime daugiausiai šių mašinų, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, nei kas nors kitas.
Tokios šalys kaip Taivanas ar Pietų Korėja, kadangi buvo paveiktos MERS ir SARS, susirašė scenarijus. Ir dabar jos atsivertė tuos scenarijus, įvykdė visus paeiliui surašytus veiksmus ir išgelbėjo 10 procentų savo BVP bei išvengė didelio kiekio žmogiškųjų kančių, kadangi šią kvėpavimo takų ligą iš karto įvertino rimtai.
Mes ilgai negalvojome apie tai kaip prioritetą. Man reikėjo anksčiau investuoti į tai. Dabar prisimenu ir galvoju: ar galėjau apie tai kalbėti garsiau ir aiškiau? Labai mažai buvo padaryta.
– Savo balandžio 23-iosios straipsnyje pareiškėte, kad mums nepakanka tik politikos atsiverti iš naujo – reikia ir inovacijų, bet jų dar neturime. Kokios tos inovacijos, kurių mums reikia?
– Tai yra trys dalykai. Pirmiausia testavimo išplėtimas. Jeigu būtų pasiektas stebuklingas lygis, galima būtų patikrinti kiekvieną, prieš jam įlipant į kruizinį laivą, ateinant į pasilinksminimų parką ar grįžtant į darbą sandėlyje. Bet mes dar labai toli nuo to. Taigi testavimas yra pirma svarbi kategorija. Prie to priskirčiau ir kontaktų atsekamumą, nes tai labai svarbus faktorius stabdant infekciją.
Tada mums reikia turėti vaistus. O galiausiai mums reikia turėti vakciną. Štai tie trys dalykai.
– Pradėkime nuo testų. Ne kartą skambėjo pranešimai apie reagentų ir tepinėlių trūkumą. Šiam procesui trūko dėmesio. Jūsų manymu, ko trūksta, kad būtų pasiektas toks testavimo režimas, kokio jūs norėtumėte?
– Mes pademonstravome Maisto ir vaistų administracijai, kad iš esmės tinka bet kokie tepinėliai. Jūs galite pats paimti tą mėginį, įdėti jį į plastikinį maišelį ir išsiųsti jį, jeigu jis pasieks aparatą per nustatytą laiką. Taigi tepinėliai neturėtų būti ribojantis faktorius.
Mes žiūrime, kas turi geriausius antikūnus, kas turi gamybinių pajėgumų. Ir tikimės pasiekti rezultatų iki metų galo.
Dėl tyrimų aparatų, tai galima jais operuoti taip, kad jie veiktų greičiau. Mes dabar analizuojame tai. Bet aparatai vis dar nėra efektyviai išnaudojami. Net šiandien nesusiskaičiuojame, kurie nėra užkraunami pilnai, ir neužtikriname, kad tai būtų padaryta. Ar tai neturėtų būti federalinės valdžios reikalas? Kai kurios valstijos turi daugybę PGR mašinų. Kai kurios labai mažai.
– Eikime prie kitos inovacijų grupės. Ar šiuo metu yra tikimybės, kad vaistus turėsime greičiau nei vakciną?
– Be abejonės. Terapija visada yra paprasčiau. Jeigu jūsų preparatas turi dramatiškos naudos, tai pamatysite jau su šimtu pacientų. Tad galite vienu metu išbandyti daugybę preparatų. Tai vyksta jau dabar – mes vykdome tyrimus. Jungtinė Karalystė šioje srityje daro rimtus darbus. Vokietija daro rimtus darbus.
Yra tam tikri junginiai – nebūtinai tie, kurie jau buvo kur nors paminėti, – kurie teikia daug vilčių. Vienas iš jų, kur analizuojamas pasveikusių pacientų kraujas ir ieškomi geriausi antikūnai. Ir tada arba tiesiogiai naudojamas tas kraujas, arba gaminami tie antikūnai. Šis metodas yra gana daug žadantis. Taigi mes žiūrime, kas turi geriausius antikūnus, kas turi gamybinių pajėgumų. Ir tikimės pasiekti rezultatų iki metų galo.
– Turint galvoje tai, apie ką dabar kalbėjomės, kaip manote, kaip labai ribojantis gamybinės grandinės pajėgumų faktorius bus po šešių mėnesių?
– Kai kuriems šių vakcinų konstruktams gamybą išplėsti bus sunku, iš dalies dėl to, kad jie yra nauji arba jų cheminė sudėtis labai sudėtinga. Ir kalba eina apie milijardų vakcinos dozių gamybą. Mes negaminame nė vienos vakcinos milijardais. Mes gaminame šimtus milijonų, bet prieš tai turime dirbti dešimtmečius, kad jos būtų efektyvios.
Net kai prieiname prie etapo, kai reikia supilstyti vakciną į stiklinius buteliukus, tai yra specialus farmacinis stiklas – pasaulyje nėra jo pakankamai. Tad mes dirbame, kad ir ši problema būtų išspręsta, nes visus vakcinos komponentus į buteliuką būtina supilti tam tikru metu. Aš tikiuosi, kad mes prieisime prie to momento, kai tai bus tik gamybos procesas, o šios investicijos, kainuosiančios daugiausiai milijardus, sutaupys trilijonus.
– Leiskite užduoti kvailą klausimą apie vakcinas. Matau nemažai pasitikėjimo savimi, kad vakcina, tarkime, bus po 18 mėnesių. Bet mes vis dar neturime vakcinos nuo ŽIV-AIDS. Yra daugybė kitų koronavirusų, kuriems mes jau ilgą laiką norėjome turėti vakcinų. Kokia tikimybė, kad po dvejų metų 3 milijardai žmonių bus efektyviai vakcinuoti?
– Labai didelė.
– Kodėl?
– Šis taikinys nėra toks sudėtingas kaip ŽIV. Tai reiškia, kad jo baltymų spygliai nekeičia savo formos kaip ŽIV. Mes jau iš tiesų turėjome ir vakciną nuo SARS. Bet tada liga dingo pati. Tad mes neturėjome galimybės pradėti trečiosios testavimų fazės. Mes net turime antivirusą Ebolai.
Tad aš nemanau, kad koronavirusas pasirodys neįveikiamas taikinys, bet negaliu to garantuoti. Jau dabar pradėjome matyti bandymų su gyvūnais rezultatus. Tad iki vasaros pabaigos tai taps pakankamai aišku. Ir aš manau, kad bent keli iš pagrindinių dešimties konstruktų teikia daug vilties.
– Papasakokite man šiek tiek apie jūsų projektą iš anksto parengti skirtingas vakcinos gamybos platformas, žinant, kad mes kol kas nesame tikri, kokio tipo įrenginių mums prireiks.
– Na, CEPI (Coalition for Epidemic Preparedness Innovations – Pasirengimo epidemijoms inovacijų koalicija – red.) yra mūsų sukurta grupė, kuri atlieka didžiąją dalį šio darbo. Mes tiesiogiai finansuojame šiuos žmones. Keli iš jų turi naujų RNR metodų ir vienas turi DNR metodą. Šie nauji metodai turi tam tikrų pranašumų, bet negalima besąlygiškai pasikliauti vien jais, nes niekada anksčiau vakcinos iš tiesų nebuvo kuriamos tokiu būdu.
– Papasakokite man apie kuriuos nors iš tų naujų metodų. Kuo jie skiriasi ir kas gali nulemti, kad jie bus geresni?
– Įprastai į vakciną yra įdedamas viruso fragmentas, o tada imuninė sistema pamato jį ir supranta, kad tai yra pašalinis objektas, bei nusprendžia, kad ji turi pasirengti nedelsiant pradėti gaminti antikūnus, vos tik pamatys tokį objektą dar kartą. Tad įprastai suleidžiamas bent jau viruso fragmentas. Kartais – visas virusas, bet jis prieš tai susilpninamas, kad nepajėgtų smarkiai daugintis. Kartais virusas prieš tai nužudomas ir tada įdedamas.
Daugelis vakcinų yra subvienetų vakcinos, kai nenaudojamas visas virusas. Pakanka mažos jo dalies – kaip baltymų spyglio koronaviruso atveju. Vietoje visos formos, pakanka įvesti kodą, instrukcijas, pagal kurias ta forma sukuriama. Viskas, ką reikia pagaminti, tai tik RNR, kas yra trivialu, kadangi tai tik tie žinomi kodai, kurie sujungiami į visumą.
Štai dėl ko šis metodas, ties kuriuo dirba šios naujos kompanijos, yra daug žadantis: jeigu jis bus veiksmingas, tai bus greito atsako platforma būsimų pandemijų atveju.
– Jeigu būtume daug investavę į vakcinų gamybos pajėgumus pastaruosius penkerius ar dešimt metų, kaip manome, ar dabar būtume kitoje vietoje?
– Absoliučiai. Mes galėtume tai atlikti jau šiemet.
Yra daugybė dalykų, kuriuos turi patirti praktiškai, kad juos suprastum: kas turi imtis lyderystės ir priimti sprendimus? Kur mes turime kaupti lėšas? Kada reguliavimo institucijos darytų kompromisą tarp greitesnių rezultatų ir didesnio saugumo?
Žmonės turi politinį instinktą atrodyti gerai arba neatrodyti blogai. Krizė yra sudėtingas metas visų būtinų detalių apmąstymui. Gera nejausti kvėpavimo į nugarą, kai tu priiminėji tuos mokslinius sprendimus.
– Ar reguliavimo sferos pokyčiai gali paspartinti šiuos procesus? Pavyzdžiui, kalbama apie „žmonių iššūkio bandymus“, kai savanoriai leistųsi užkrečiami virusu – ar tai atrodo įmanomas variantas?
– Tai turi nuspręsti reguliavimo institucijos. Iš esmės, kai susiduriama su sunkia liga, tokia kaip ši, neetiška naudoti žmonių iššūkio bandymus. Tad nemanau, kad šis metodas bus čia panaudotas. Teoriškai, taip, tai leistų greičiau pamatyti, ar tavo vakcina yra efektyvi, tad būtų sutrumpintas visas kelias. Bet kas būtų tie savanoriai? Ar jie būtų visapusiškai informuoti? Maliarijos atveju tai leidžiama, kadangi turime šimtu procentų veikiančius vaistus. Bet tuberkuliozės, ŽIV atvejais tai neleidžiama. Ir kol neatsiras kokia nors revoliucinė inovacija, tai neturėtų būti leidžiama.
– Šiuo metu Jungtinėse Valstijose mes dar nepasiekėme reikiamo testavimo lygio ir nesukūrėme kontaktų atsekimo sistemos, dar mažiau nuveikėme gydymo ar vakcinų tyrimuose. Tačiau kai kurios valstijos kalba apie atsivėrimą. Ar jums didelį nerimą kelia galimo antrojo piko problemos?
– Ypatingai didelį nerimą. Nebent atsivėrimas bus vykdomas labai palaipsniui ir apims tuos dalykus, kurie, kaip mes žinome, nepadidins infekcijos indekso virš vieneto. Priešingu atveju turėsime nevienalytiškumą, kai dalis valstijų laikysis gerai, o dalis – prastai. Pagunda nutraukti susisiekimą tarp tų skirtingų dalių bus labai stipri.
Be testavimo, atsivėrimas yra aklas dalykas. Man nepatinka, kad skambu kaip sugedęs įrašas šioje vietoje, bet testavimui turi būti skiriamas prioritetas. Daugelyje vietovių gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje mes turėsime mažėjančius skaičius. Jeigu likusį laiką panaudosime testavimo procedūroms sutvarkyti, sukursime kontaktų atsekimo sistemą, tada atsivėrimas bus prasmingas. Ir sprendimas dėl jo laiko turėtų būti ne politinis, o mokslinis.
– Kaip technologijų specialistas, ką jūs manote apie tas kontaktų atsekimo idėjas, vykdant didelio masto skaitmeninį stebėjimą, ir telefonų ar „Bluetooth“ naudojimą, užtikrinant karantino laikymąsi?
– Sunku tai paprastai apibūdinti. Kai kurios priemonės yra kaip pagalbininkai, primenantys, kur jūs buvote. Kai jus pakvies pokalbiui, jūs galėsite pasižiūrėti: a, taip, aš lankiausi toje parduotuvėje ir toje parduotuvėje. Tai gali būti naudinga.
„Bluetooth“ veikimo laukas yra per didelis, tad klaidingi pozityvūs kontaktai viską nustelbtų. Tai būtų šimtai asmenų kiekvienu atveju. Kai kurie žmonės eina toliau ir siūlo naudoti ultragarsą, kad būtų nustatyta, kurie telefonai yra netoliese. Bet ir tai nėra idealu, nes daugybė užsikrėtimo atvejų nutinka vietose, kur virusai buvo palikti ant paviršių. Vienas žmogus su savo telefonu pasišalina; kažkas kitas ateina į tą vietą po valandos ar dviejų, paliečia tą virusą ir užsikrečia. O tuo metu šalia nėra jokio kito telefono.
Bet vokiečių metodas, kuriam nereikia žmogaus įsikišimo, gali veikti labai gerai. Kol ta duomenų bazė bus prižiūrima tinkamai, ji nepažeis privatumo teisių taip, kaip tai buvo padaryta kai kuriose Azijos valstybėse.
– 2015 metais aš paklausiau jūsų, ko jūs bijotės, ir jūs atsakėte, kad mirtino, pandeminio kvėpavimo takų uždegimo. Mes kaip tik išgyvename tą košmarą dabar. Tad leiskite man užduoti atvirkščią klausimą. Įsivaizduokime, kad praėjo treji ar penkeri metai po vakcinos sukūrimo. Ko jūs tikitės iš ateities?
– Aš tikiuosi, kad tai sutelks visą pasaulį. Po Antrojo pasaulinio karo mes sukūrėme naujas institucijas ir sėkmingai išvengėme dar vieno pasaulinio karo. Tai fenomenalu. Mes nepanaudojome branduolinio ginklo. Ir tai mes pasiekėme susiedami vieni kitus per įvairias institucijas – taip pat ir per sveikatai skirtą Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO). Kad ir kokia bloga buvo priešistorė, rezultatai buvo pozityvūs.
Tai, kas vyksta dabar, yra tragiški įvykiai. Kad ir kas gero iš to išeitų, tai neištaisys sukeltų problemų. Bet mes turime suprasti, kad mokslas yra svarbu – panaudokime jį, kad išvengtume pandemijų. Mes nesitrauksime iš savo kelio, kol nenusikratysime jų grėsmės visame pasaulyje. Kelionių suvaržymas yra labai šiurkšti prievartinė priemonė, turinti daug negatyvių pasekmių. Net jeigu mes priversti to imtis laikinai, tai ne toks pasaulis, kokiame norėtume gyventi.
Aš visada tikėjau globaline kooperacija. Galite mane apkaltinti sakant: „Kiekvienas bus įtikintas mano idėjomis.“ Bet aš tikrai tikiu, kad Antrojo pasaulinio karo analogija čia tinka.
– Tačiau galimas ir juodesnis variantas. Žmonės gali padaryti išvadą, kad mes esame per daug susisaistę įvairiais ryšiais, kad mūsų sienos yra pernelyg atviros, kad migracija pernelyg intensyvi. Mes jau matėme, kaip Donaldas Trumpas pamėgino sustabdyti žalių kortų programą. Ar nesibaiminate, kad tai pats postūmiu pasitraukti atgal nuo globalaus bendradarbiavimo?
– Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, mes žinome, koks buvo Vokietijos ir Japonijos vaidmuo inicijuojant tą karą. Tai nebuvo tik kažkoks šikšnosparnis, kurį suvalgė kažkoks vaikinas.
Galima buvo pamanyti, kad tai visiems laikams pakeis požiūrį į Japonijos ir Vokietijos žmones – ir karo metu mes padarėme siaubingų dalykų, dėl kurių tenka gailėtis. Bet tai baigėsi. Mano tėtis tarnavo okupacinėse pajėgose Japonijoje ir jis negalėjo patikėti, kokie draugiški ir norintys bendradarbiauti jie buvo. Labai greitai mes padėjome jiems atstatyti savo šalį. Jie atsistatė. Bendros naudos jausmas buvo labai stiprus.
– Savo straipsnyje jūs rašote, kad tai yra kaip pasaulinis karas, bet mes visi dabar esame vienoje pusėje. Ir kas mane sukrečia dabartiniu laikotarpiu, tai pastangos mus supriešinti. Amerikoje yra jėgų, besistengiančių apkaltinti Kiniją ir mėginančių priversti Jungtines Tautas COVID-19 pavadinti „Uhano virusu“. Kinija irgi atsakė tuo pačiu.
Akivaizdu, kad būtinas globalus bendradarbiavimas ne tik sveikatos, bet ir ekonomikos srityje, kad ištrūktume iš šios situacijos. Nepaisant to, yra lyderių, kurie mato trumpalaikės naudos kurstydami priešiškumą, dėl kurio jiems bus sunkiau ištraukti savo šalis iš problemos.
– Aš tikiu, kad galiausiai JAV parodys savo gerąją pusę, nors iki šiol jos to dar nepadarė. JAV Kongresas buvo dosniausias visame pasaulyje sprendžiant ŽIV tyrimų finansavimą. Jis buvo vienas dosniausių GAVI (Global Alliance for Vaccines and Immunization – Globalus vakcinų ir imunizacijos aljansas, – red.) vakcinų tyrinėjimų finansuotojas. JAV vyriausybė padėjo spręsti sveikatos klausimus visame pasaulyje. Tai labai prisidėjo prie mirtingumo sumažinimo.
Šiuo atveju tai net ne vien humanitarinis klausimas. Kalba eina apie strateginius ryšius ir būtinybę užtikrinti, kad liga nesugrįš į JAV, nes mes dalyvaujame globalioje prekyboje ir turime iš to nepaprastos naudos. Tad aš manau, kad tai, ką matome šiuo metu, kaip JAV elgiasi, baigsis. Skamba daugybė balsų, kurie ragina mus dirbti kartu su Europa ir kitomis šalimis, verčia būti dalyviais inovacijų, kurios visa tai užbaigs.
– JAV pareiškė nutrauksianti PSO finansavimą. Yra žmonių, kurie, manau, teisėtai, yra nusivylę PSO atsaku pandemijos pradžioje. Kaip mes dabar turėtume vertinti PSO? Kodėl turėtų būti svarbu tęsti jos finansavimą.
– Įsivaizduokite, kad kilo gaisras. Ugniagesių komanda pavėlavo atvykti 20 minučių, o mes dėl to nusprendžiame visus juos atleisti iš darbo. Taip, mes turėtume aiškintis priežastis. Bet daugelis žmonių nesureaguoja į įvykius taip greitai, kaip turėtų. Dabar ne laikas ieškoti kaltųjų.
PSO yra ta institucija, kuri padeda visoms šalims suprasti, kaip vystosi epidemija. Ji turi labai mažą biudžetą. Tik filmuose rodomi vaikinai, kurie skraido po pasaulį ir išdaužo bioteroristus. Ji neturi tam biudžeto. Jos biudžetas yra mažiau nei viena tūkstantoji to, ką JAV išleidžia sveikatos apsaugai. Kai kas įsivaizduoja, kad PSO turėjo pagaminti vakciną – tai net nėra jos funkcija apskritai. Jai tokiam darbui net nėra skiriama lėšų. Tačiau PSO nuveikė daugybę gerų darbų. Tai būtina institucija.
Aš nemanau, kad JAV galiausiai sumažins savo įnašą ir atleis daugybę PSO dirbančių žmonių tokios krizės, kaip ši, metu. Aš manau, kad tie grasinimai subliukš. Na, aš bent jau viliuosi to.
– Mes žinojome, kad galiausiai kils pandemija, bet nepasirengėme jai. Tarkime, kad mes išmoksime šią pamoką, jog turime pasiruošti kitiems pavojams. Kokie tie pavojai būtų, kuriems turėtumėme ruoštis jau dabar?
– Na, viskas pakankamai sudėtinga. Aš nenoriu apsistoti ties bioterorizmu, bet kad ir koks būtų šios pandemijos mirtingumas, jis nė iš tolo neprilygsta bioteroristiniam išpuoliui, kai tarkime, būtų panaudotas raupų ar kitas patogenas, specialiai atrinktas toks, kuris sukeltų didelį mirtingumą ir pavėlintus simptomus, bei kuriam būtų būdingas didelis užkrečiamumas. Laimė, kad tai, ką mes turėtume padaryti, kad pasirengtume natūralioms iš gamtos kylančioms pandemijoms, yra dalis to, ką turėtume nuveikti, kad pasirengtumėme ir bioteroristų sukeltoms pandemijoms.
– Kaip manote, ar vargingesnėse šalyse turėtų būti priimami kitokie kompromisai tarp socialinio atsiribojimo ir ekonomikos palaikymo, negu turtingesnėse šalyse?
– Būtinai. Jeigu paspausite taip stipriai, kad žmonės nebeturės galimybės prasimaitinti, sukurstysite pilietinius neramumus. O tai jau visiškai priešinga socialiniam atsiribojimui. Besivystančiose šalyse daug sunkiau įgyvendinti niuansuotą politiką dėl mažesnių resursų. Manau, kad reikia didelio išradingumo vykdyti politiką, tinkančią besivystančioms šalims. O dabar jos didžia dalimi mėgina daryti tai, kas suveikė turtingose šalyse.
– Atsirado daugybė konspiracijos teorijų, kuriose naudojamas jūsų vardas. Pavyzdžiui: jeigu jūs pranašavote apie kažką kaip koronavirusas, tai galbūt jūs jį ir sukūrėte, kad užsidirbtumėte iš to, arba kad panaudotumėte vakciną, kuri padės kontroliuoti žmones. Taigi, kodėl jūs sukūrėte koronavirusą ir koks jausmas būti tokių konspiracijos teorijų centre?
– Na, tai yra liūdna, tikrai. Kas galėjo pagalvoti, kad dezinfekanto „Lysol“ gamintojai bus priversti priminti žmonėms, kad jo negalima naudoti injekcijoms? Kai kurie žmonės iš tiesų taip elgiasi. Dezinformacija kelia pavojų, ypač tokios krizės metu, kai žmonių polinkis patikėti siaubingais dalykais yra padidėjęs.
Mes visi esame keblioje situacijoje – aš gal kiek mažiau, nei kiti, bet vis tiek. Kai kas nors ima kalbėti, kad mes turėtume kaltinti tą ar kitą šalį, vieną ar kitą asmenį, kuris kitoks nei mes, tai yra labai pavojinga. Tad man labai gaila, kad tai vyksta. Na, bet aš nemanau, kad tai yra labai paplitę, tad tikiuosi, kad tai užges savaime.
– Kas mane nustebino visos šios nelaimės metu, yra tai, kiek efektyvus veikimas priklauso nuo socialinio pasitikėjimo ir solidarumo. Nors atrodytų, kad esame tokiame laiko tarpsnyje, kai mūsų galimybė sugriauti žmonių pasitikėjimą institucijomis viršija mūsų galimybes jį padidinti.
Man įdomu, ar jūs turite savo pastebėjimų apie tai.
– Jeigu pažvelgsite į daugelio politikų pasitikėjimo reitingus, jie yra dramatiškai išaugę. Kai politikai drįsta pripažinti kažko neišmanantys, bet rodo dideles pastangas pritraukti ekspertus, manau, jog yra puiku, kad jų reitingai auga.
Socialinės distancijos lygis buvo labai aukštas. Laikui bėgant žmonių kantrybė pradeda sekti, ypač jeigu jie sulaukia gluminančių žinučių iš savo lyderių. Bet iš esmės turėtumėte jaustis gerai dėl požiūrio šalyje. Jeigu man būtumėte pasakęs, kad mes viską uždarysime, aš būčiau prognozavęs daug daugiau neigiamų padarinių.
Žmonės supranta, kas yra mirtis ir kas yra išgyvenimas. Daugelis užduodamų klausimų yra labai pagrįsti. Gaila, bet temos yra labai sudėtingos, tad gana sunku išsiaiškinti, ką mes žinome ir ko ne. Štai dėl ko aš pasistengiau visa tai surašyti į straipsnį. O po mėnesio ar dviejų aš žinosiu daugiau ir galbūt vėl parašysiu.
