Kad ir kaip pažiūrėsi, šią akimirką Emmanuelis Macronas parsidavė V.Putinui Sirijoje. Bet ši kebli misija – ne tik Prancūzijos įvaizdžio reikalas. Ji šį tą sako apie platesnę Vakarų negalią: apie tai, kaip kartais demokratinės valstybės pernelyg lengvai išsižada savo principų ir kaip autoritariniai režimai pasinaudoja šiuo silpnumu.
Aukštyn kojomis apsivertusi politika
E.Macronas ir V.Putinas dėl šios jungtinės operacijos susitarė per gegužę Sankt Peterburge vykusį susitikimą. Kaip rašoma bendrame prancūzų ir rusų pareiškime, pagalba skirta rytinės Gutos dalies gyventojams. Šis Damasko priemiestis ilgą laiką buvo Sirijos valdžios kariuomenės apsiaustyje, jį negailestingai bombardavo rusų karinė aviacija. Dar balandį B. al-Assado pajėgos čia panaudojo cheminį ginklą. Rusų diplomatai įvairiuose tarptautiniuose forumuose šį nusikaltimą atkakliai neigia. Oficialiai prancūzų pagalbą turėjo išdalinti Jungtinės Tautos, bet paaiškėjo, kad tai netiesa: pačios Jungtinės Tautos vėliau paneigė dalyvaujančios susitarime. Kur pateks medicininės priemonės, sprendžia tik Rusijos kariuomenė ir Sirijos valdžia.
Trumpai sakant Prancūzija leido sau sudalyvauti propagandinėje Rusijos ir Sirijos akcijoje, kuria siekiama pademonstruoti bendradarbiavimą su Europos valstybe, septynerius metus nuosekliai smerkusia B.al-Assado ir V.Putino politiką Sirijoje. Vis dar neaišku, kodėl ir kaip E.Macronas sutiko šiuo „humanitariniu“ triuku pagražinti Rusijos intervenciją Sirijoje.
Nenuostabu, kad naujieną nedelsiant ištransliavo Kremliaus kontroliuojami žiniasklaidos šaltiniai, tokie kaip „Sputnik“ ir RT, kuriuos E.Macronas atvirai sukritikavo dar 2017 m. Bet Prancūzijoje apie šį įvykį beveik niekas nekalbėjo. Šią vasarą šalies dėmesį kausto Alexandre’o Benallos skandalas, susijęs su E.Macrono apsaugininku, Paryžiuje aptalžiusiu Gegužės 1-osios protestuotoją. Bet vis tiek keista, kad niekas nesidomi, kodėl E.Macrono pozicija Sirijos klausimu staiga apsivertė aukštyn kojomis. Šiuo metu net neaišku, ar nepatogūs klausimai apskritai bus užduoti. Pagal prancūzų tradicijas E.Macrono prezidentūra nerengia reguliarių spaudos konferencijų, todėl Eliziejus rūmai gali patys pasirinkti, kada atsiskaityti visuomenei.
Režimo įteisinimas?
Šis įvykis svarbus ne tik Prancūzijai. Po E.Macrono dueto su V.Putinu gali sekti ir kitų Vakarų valstybių kapituliacija Sirijos konflikte, tapusiame žmogaus teisių katastrofa: per šį karą žuvo maždaug pusė milijono žmonių, o dar keli milijonai buvo priversti bėgti iš šalies. Žengusi šį neapgalvotą žingsnį Prancūzija tapo pirmąja demokratine Vakarų šalimi, tapusia Rusijos aukšto lygio viešųjų ryšių kampanijos įkaite. V. Putinui tai nemaža pergalė.
Galbūt kyla klausimas, kas čia blogo tiekti pagalbą per Rusijos kariuomenę? Atsakymas slypi jau pačiame klausime: net vienkartinė tokia operacija dvelkia moraliniu nuopuoliu. Nėra jokių garantijų, kad pagalba atiteks numatytiems žmonėms, ir kad bent iš dalies nebus panaudota vietos gyventojus žudžiusioms pajėgoms.
Pagalbos perdavimas Rusijos karinėms pajėgoms įteisina jas ir su jomis bendradarbiaujančias Sirijos organizacijas kaip patikimą pagalbos tiekimo kanalą. Ir taip elgiasi valstybė, Prancūzija, kurios atstovas Jungtinėse Tautose dar sausį visiškai pagrįstai klausė, kaip galima pasitikėti Sirijos valdžios ir ją remiančių šalių teiginiais.
Visuomenė pavargo nuo Sirijos konflikto
Vakarų visuomenėje „nuovargis dėl Sirijos“ įsimetė jau labai seniai. Jį lemia jausmas, kad esame bejėgiai iš pažiūros nesulaikomai siaubingo ir neišnarpliojamai sudėtingo konflikto akivaizdoje. Sumaištį ir susitaikymą pagilino populiarėjančios kraštutinės dešiniosios idėjos (V.Putino veiksmus Sirijoje palaiko italas Matteo Salvini, prancūzė Marine le Pen, Austrijos Laisvės partija ir kiti), taip pat kraštutinės dešinės okaipizmas.
Žinoma, nepadeda ir JAV prezidento bičiulystė su autokratiniai užsienio šalių vadovais, kurie naudojasi jo savimeile ir paviršutiniškumu. Be to, atrodo, kad vienintelis Donaldo Trumpo tikslas Sirijoje yra apsaugoti Izraelį nuo regioninės Irano grėsmės, o Sirijos gyventojų kančios jo visiškai nejaudina.
Tuo metu Prancūzija pastaruosius kelerius metus laikėsi tvirtos nuomonės apie Sirijos skerdynes ir Rusijos vaidmenį šiame konflikte. Dabar, kai Eliziejaus rūmai faktiškai ištiesino Rusijos karines pajėgas, šalis rizikuoja išsižadėti visų humanitarinių principų, kuriais grindė savo sprendimus, ir dėl to pasirodyti moraliai žlugusia. Kodėl? Tam tikri šaltiniai Paryžiuje aiškina, esą E.Macronas nori „išlikti diplomatiniame žaidime“ dėl Sirijos. Kadangi D.Trumpas pasirodė esąs nepatikimas sąjungininkas Sirijos ir kitais klausimais, atrodo, E. Macronas nutarė, kad reikia suartėti su V. Putinu.
Rusijos vadovas Sirijoje sužaidė išties sumaniai. Jis pričiupo Vakarus nepasirengusius ir kariniu požiūriu paėmė viršų drauge su kitu B. al-Assado sąjungininku Iranu. Dabar, metodiškai pribaiginėjant 2011 m. prasidėjusio visuomeninio sukilimo prieš B. al-Assadą likučius, jis ketina pritraukti Vakarų paramą vadinamiesiems susitaikymo planams ir finansinį indėlį į Sirijos atstatymą, kuriuos kontroliuos Rusija. Viena yra europiečiams realistiškai vertinti didžiulį jėgų neatitikimą ir bandyti sukurti strategiją, kuri užkirstų kelią blogiausiam atvejui – dar didesnėms represijoms bei radikalizacijai Sirijoje, vis dar galinčioje tapti terorizmo inkubatoriumi, bet visai kas kita apsimesti, kad Rusija gali būti sąjungininke humanitarinėje srityje, ypač po to, kai ši šalis pati prisidėjo prie masinių žiaurumų ir ne kartą vetavo Jungtinių Tautų sprendimus bei kitokiomis diplomatinėmis priemonėmis trukdė šiai organizacijai.
Flirtas su kalte
E. Macrono prezidentūra bando atsigauti nuo A. Benallos bylos, bet tai visai kitas skandalas, kurį derėtų atidžiai išanalizuoti, nes jis rodo, kaip viena svarbiausių demokratinių Europos valstybių reaguoja į nusikaltimus žmonijai ir prie jų masiškai prisidėjusias šalis. V. Putinas siekia įtraukti Vakarus į pastangas uždangstyti savo žiaurumus Sirijoje. Jis nori perrašyti pastarojo meto istoriją įviliodamas Vakarų šalis į naratyvą, kuriame Rusija vaizduojama ne kaip žudikiška B. al–Assado bendrininkė, o kaip gėrio skleidėja.
Neseniai V. Putinas net leido sau paminėti, esą Vakarai turėtų bendradarbiauti su juo bei valdžioje išlikti ketinančiu B. al-Assadu dar ir dėlto, kad tai padėtų išspręsti Europos pabėgėlių problemą. Ir tai vyksta tuo metu, kai Sirijos režimas prisipažįsta nuo 2011 m. savo kalėjimuose mirtinai nukankinęs tūkstančius šalies gyventojų.
Dabar Europos šalys turi apsispręsti, ar sekti E.Macrono pavyzdžiu ir tapti V.Putino bei B.al-Assado marionetėmis šiems siekiant užsitikrinti teisėtumą, o vėliau ir lėšas Sirijos rekonstrukcijai.
E.Macronas yra jaunas Prancūzijos prezidentas, norintis tapti Europos lyderiu. Jis neretai pabrėžia savo polinkį filosofijai. Rėždamas sparną aplink V. Putiną su viltimi neprarasti pozicijų Sirijoje jis galėtų prisiminti tai filosofo Reinholdo Niebuhro žodžius apie „istorijos ironiją“: ji išryškėja tuomet, kai „atliekant moralei pavojingą veiksmą“ ir „taikstantis su laukiančia kalte“ „sudūžta svajonės apie nesuteptą dorybę“.
