Baskų krašto vyriausybė privalo palaikyti Katalonijos teisę spręsti dėl savo ateities. Abu šie regionai turi veiksmingai funkcionuojančią savivaldą, savą kalbą ir savitas kultūrines tradicijas. Ir abu jie turi istoriją, patvirtinančią jų išskirtinumą, jei ne nepriklausomumą tikrąja to žodžio prasme.
Tačiau dabartinė baskų valdžia nenori, kad dėl neapgalvotų veiksmų visa jos iki šiol padaryta pažanga siekiant didesnės savivaldos nueitų perniek.
Daryti spaudimą – netikslinga
Baskijos regioninė vyriausybė, vadovaujama nuosaikiojo lyderio Inigo Urkullu, mandagiai pareiškė remianti Katalonijos siekius, tačiau kartu teigė nerimaujanti dėl susiskaidymo, kuris kilo po spalio 1-ąją regione surengto referendumo. I.Urkullu įsitikinimu, šio referendumo negalima laikyti nei teisėtu, nei privalomu.
Baskų nacionalistinė partija (PNV), kuriai jis anksčiau vadovavo, yra „visų pirma įstatymo ir tvarkos partija“, sako Europos užsienio santykių tarybos skyriaus Madride direktorius Borja Lasherasas. „Jiems nepatinka chaosas, kurį matome Katalonijoje“, – teigia jis.
B.Lasherasas, kuris pats yra gimęs Baskų krašte, atsargią šio regiono poziciją sieja su sukarintos organizacijos ETA, kovojusios už Baskijos nepriklausomybę, paliktais giliais randais: per 45 metų grupuotės kovų istoriją, iki jai paskelbiant nuolatines paliaubas 2011-aisiais, žuvo per 800 žmonių.
„Mes išsivadavome iš tamsiojo laikotarpio, per kurį baskų visuomenė stipriai susiskaldė, – sako jis. – Supratome, kad nepriklausomybės siekti spaudimu yra netikslinga – tai tik paskatina tam nepritariančiuosius imtis atsakomųjų veiksmų.“
Kaip pastebi straipsnio autorius J.Badcockas, Ispanijos šiaurinio regiono sandoris dėl savivaldos yra geresnis negu katalonų. Skirtingai negu Katalonija, Baskija pati sprendžia, kaip panaudoti surinktus mokesčius. Ši taisyklė įtvirtinta teisiškai.
Svarbiausia sąjungininkė
Ankstesnieji baskų lyderiai laisvių norėjo daugiau. Juanas Jose Ibarretxe, taip pat Baskų nacionalistinės partijos atstovas, šio šimtmečio pradžioje reikalavo, kad būtų surengtas referendumas dėl regiono laisvės apsispręsti.
Vis dėlto šiam jo siekiui nebuvo lemta išsipildyti, atsimušus į tvirtą Ispanijos konstitucijos sieną. Konstitucijoje nustatyta, kad šalis yra nedaloma. 2005 m. Ispanijos deputatų kongresas jo siūlymus atmetė, o baskų įstatymams, kuriais būtų įtvirtintos privalomojo balsavimo gairės, nepritarė Ispanijos Konstitucinis Teismas.
Netrukus ETA paskelbė galutinai nutraukianti savo ginkluotą kampaniją, o politinio simbolizmo įtvirtinimo pastangas krašte palaipsniui išstūmė noras spręsti socialines ir ekonomines problemas. Šiandieną I.Urkullu palaiko teigiamus darbinius santykius su centrine Ispanijos vyriausybe. Baskų regiono finansinių priemonių paketas palaipsniui gerėja, savivalda stiprėja. Kaip yra sakęs žinomas baskų žurnalistas Luisas Aizpeolea, I.Urkullu „supranta, kad baskų visuomenei nuotykių jau gana.“
„Pakibusiame“ Ispanijos parlamente (taip vadinamas parlamentas, kai nei viena politinė partija ar blokas neturi absoliučios daugumos) Baskų nacionalistinė partija yra svarbiausia šalies ministro pirmininko Mariano Rajoy vadovaujamos Ispanijos liaudies partijos, kuriai baskų parama reikalinga priimant pagrindinius šalies teisės aktus, visų pirma – 2018-ųjų Ispanijos biudžetą, sąjungininkė.
Paskutinės minutės mėginimai
Tačiau tuo pačiu metu baskų lyderis jaučia spaudimą iš jėgų, atvirai pasisakančių už regiono nepriklausomybę, pavyzdžiui, iš kraštutinės kairės koalicijos „Bildu“, kuri 2016-ųjų regioniniuose rinkimuose gavo 21 proc. rinkėjų balsų (už Baskų nacionalistinę partiją tada balsavo 38 proc.).
Po praėjusią savaitę Madride priimto sprendimo sulaikyti aštuonis buvusius nušalintos Katalonijos vyriausybės narius be teisės būti paleistiems už užstatą baskų lyderis nepagailėjo kritikos M.Rajoy vyriausybei. „Tai blogiausias įmanomas sprendimas, – sakė I.Urkullu. – Jis parodo visišką politinio intelekto nebuvimą.“
Baskų vyriausybės vadovas, arba Lehendakari, dalyvavo paskutinės minutės derybose su savo kolega iš Katalonijos pusės Carlesu Puigdemont`u, siekdamas įtikinti jį susilaikyti nuo vienašališko nepriklausomybės paskelbimo Katalonijos parlamente. I.Urkullu mėginimai perkalbėti C.Puigdemont`ą žengti žingsnį atgal nuo prarajos krašto ir verčiau skelbti regioninius rinkimus pasirodė esantys neveiksmingi.
Kas toliau?
Tai, kad katalonų lyderis nepasiduoda ir toliau laikosi savo, baskų vyriausybės vadovui kelia rūpesčių. Nuosaikiu, bet įtakingu Ispanijos politikos veikėju laikomo I.Urkullu pastangos paskatinti Madridą ir Barseloną siekti paliaubų, kaip paaiškėjo, taip pat buvo bergždžios.
J.Badcockas įsitikinęs, kad, kol Ispanijos valdžia toliau gniuždo katalonų separatizmą izoliuodama jų politinius lyderius, baskų vadovui I.Urkullu bus sunku žengti savo užsibrėžtu keliu ir siekti užsitikrinti kuo geresnį savivaldos priemonių paketą, tuo pat metu padedant M. Rajoy vyriausybei priiminėti teisės aktus.
Tačiau Lehendakari, pasak jo, nepanikuos. Pozicija, kurios laikosi valdančioji Baskų nacionalistinė partija, užmezgusi glaudžius ryšius su verslo bendruomene, taip pat jos kultūrinis įdirbis, kauptas daugiau kaip šimtmetį, šios partijos laivą daro stabilų net ir siaučiant baisiausiai audrai.
„Baskų nacionalistinė partija žino, kaip išlaikyti pusiausvyrą, – sako B.Lasherasas. – Ji turi dvi sielas: viena yra kone ciniškai pragmatiška, o kita – siekianti didesnės savivaldos ir permainų.“
