Rašydamas knygą „Keista Europos mirtis“ (The Strange Death of Europe) norėjau nušviesti imigracijos nešamų permainų mastą. Vienus tos permainos džiugina, kitus liūdina, bet man visada atrodė klaidinga apsimesti, kad padarinių nėra arba nebus, arba kad jie niekam neįdomūs, rašo D.Murray.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus nutekintame vidiniame Gynybos ministerijos dokumente tvirtinta, kad Didžioji Britanija dėl vidinių veiksnių nebegalės dalyvauti karinėse operacijose tam tikrose užsienio šalyse. Esame įpratę svarstyti, kaip imigracija keičia vidaus politiką. Bet čia jau kalbama apie užsienio politiką, atkreipia dėmesį autorius.
Jo nuomone, pastarojo meto naujienas iš Jungtinės Karalystės buvo galima nuspėti, bet drauge jos kelia labai daug nerimo. Besidomintys pasaulio naujienomis žino apie Asios Bibi bylą. Ši moteris – pakistanietė krikščionė, pastaruosius aštuonerius metus kalėjime laukusi mirties bausmės. Jos „nusikaltimas“ tas, kad kaimynė ją apkaltino burnojus prieš Dievą.
Reporterė Mairead McArdle straipsnyje „National Review“ rašė: „2009 m. A.Bibi parnešė vandens sau ir kitiems ūkio darbininkams. Dvi musulmonės atsisakė drauge su krikščionimis gerti iš to paties indo, todėl moteris įsivėlė į kivirčą. Vėliau pas A.Bibi atėjo minia žmonių, kurie apkaltino ją įžeidus pranašą, ir sumušė moterį jos pačios namuose. Vėliau ji buvo suimta ir nuteista mirti.“
A.Bibi parodė ne tik Pakistano, bet ir Jungtinės Karalystės veidą
Nuo tada ne vienerius metus Pakistano visuomenėje netilo šios bylos atgarsiai. Pavyzdžiui, drąsus Pandžabo provincijos gubernatorius Salmanas Taseeris paskelbė pareiškimą, dėl kurio vienas iš jo asmens sargybinių jį nužudė. Moterį galiausiai paleidus iš kalėjimo Pakistane prasidėjo masiniai protestai, kuriuose tūkstančiai įsiutusių fanatikų tiesiogine prasme reikalavo A.Bibi galvos.
„Ši byla labai vaizdžiai parodė, kokia valstybė šiandien yra Pakistanas. Bet kas galėjo nuspėti, kad ši istorija taip atvirai pademonstruos, kokia šiandien yra Didžioji Britanija?“, – rašo D.Murray.
Šiuo metu tarptautinė bendruomenė deda pastangas išvežti A.Bibi iš Pakistano. Jei kas pasaulyje ir nusipelno prieglobsčio, tai neabejotinai yra ši moteris, įsitikinęs straipsnio autorius. Anot jo, civilizuotos šalys turėtų rikiuotis į eilę su pasiūlymais suteikti prieglobstį jai bei jos šeimai. Pranešama, kad ne viena šalis tai jau padarė, tarp jų – ir Nyderlandai.
Tačiau šiandien girdime pranešimų, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė nesiūlys A.Bibi prieglobsčio, nes tai sukeltų „saugumo problemų“. Šiais laikais valdžia pasitelkia šį aptakų biurokratinį terminą kaskart prireikus išsisukti nuo teisingo sprendimo, pastebi D.Murray. Kaip teigiama pranešime, valdžia nerimauja, kad Jungtinei Karalystei pasiūlius A.Bibi prieglobstį, „tam tikruose bendruomenės sektoriuose kiltų neramumų“.
„Ir kurie gi sektoriai tai būtų? Anglikonai ar ateistai, kurie įsiustų, kad šalis siūlo prieglobstį skurstančiai ir traumuotai moteriai? Žinoma, ne. Ta vyriausybei nerimą kelianti „bendruomenė“ yra kilusi iš tos pačios šalies, kuri pastaruosius aštuonerius metus kankino A.Bibi“, – piktinasi autorius.
Valdžios prioritetai – aukštyn kojom
D.Murray įsitikinimu, valdžia visai pagrįstai baiminasi neigiamos reakcijos. Ši „bendruomenė“ jau yra pareiškusi savo pažiūras ir anksčiau. Nuo protestų dėl Salmano Rushdie „Šėtoniškų eilių“ ir knygų deginimo 1989 m. iki masinių demonstracijų prieš karikatūrininkus, kuriomis ta „bendruomenė“ sureagavo į žudynes „Charlie Hebdo“ redakcijoje 2015 m.
Autorius primena, kad Pakistano musulmonų bendruomenė Jungtinėje Karalystėje niekada nesikuklino pareikšti savo pažiūrų. Retkarčiais net pasitaiko atvejų kaip per 2016 m. Velykas, kai vienas musulmonas iš Bradfordo nuvažiavo į Glazgą nužudyti kito musulmono knygyno savininko Asado Shah, nes šis buvo kilęs iš musulmonų mažumos, kurią žudikas laikė eretikais. „Tai irgi galima laikyti „įvairovės“ pavyzdžiu“, – ironizuoja D.Murray.
Kad ir kaip būtų, jei Didžiosios Britanijos vyriausybė iš tiesų atsisakė pasiūlyti A.Bibi prieglobstį būtent dėl šios priežasties, toks sprendimas, autoriaus įsitikinimu, turėtų sulaukti didžiulio pasipiktinimo šalies viduje ir tarptautinėje bendruomenėje. Be kita ko, toks sprendimas rodytų, kad Didžiosios Britanijos valdžios prioritetai visiškai klaidingi.
„Jei jau šaliai reikia rinktis, tai atsisakyti derėtų ne A.Bibi, o tų „bendruomenių“ atstovų, kuriems jos buvimas Didžiojoje Britanijoje atrodo nepriimtinas. Deja, vargu ar galima tikėtis, kad artimiausioje ateityje kuris nors britų politikas išdrįstų viešai išsakyti šią paprastą tiesą“, – rašo D.Murray.
